Filosofijos prasmė ir vieta žmogaus gyvenime

Dviprasmiška filosofijos padėtis žmogaus pasaulyje. Filosofijos, kaip mokslo, samprata yra itin kebli. Kuomet kiti mokslai pateikia racionalias tiesas, faktus („Niekas negali paneigti, kad trikampio kampų suma lygi 180º ar kad vanduo susideda iš deguonies ir vandenilio atomų.“), filosofija, atsakydama į tam tikrus klausimus, jų iškelia netgi dar daugiau. Tai pirmasis filosofijos, kaip mokslo, trūkumas – ji, priešingai nei gamtos ar fiziniai mokslai, negali pateikti konkrečių, neginčijamai teisingų atsakymų („Filosofija negali varžytis su matematine gamtotyra.“). Iš esmės, tai mokslas, į gyvenimą įnešantis daugiau klausimų nei atsakymų. Galbūt drąsu taip teigti, bet filosofija užuot viską išaiškinusi, visa tik dar labiau „supainioja“ („(...) filosofijos sklaida atveria nepaprastą skirtingiausių idėjų, problemų, klausimų, koncepcijų, tarp savęs kovojančių mokyklų, sektų, krypčių ir srovių įvairovę, kurioje iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma rasti kokį nors bendrą vardiklį“).Kitas filosofijos, kaip mokslo, trūkumas – ji neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų (bet koks kitas mokslas „(...) savo tiesas materializuodamas technikoje, visiems įrodė savo praktinį naudingumą.“) A.Šliogeris rašo, kad netgi iš pažiūros nieko apčiuopiama neteikiantis menas, visgi gebėjo rasti ir savo materialinę nišą („Esama net meno vertybių rinkos, tačiau niekada nebuvo, nėra ir, matyt nebus filosofinių idėjų rinkos“), tačiau filosofijai to niekada nebus lemta pakartoti. Kaip mokslas, filosofija niekada nebuvo nei naudinga, nei reikalinga, nors kaip „žmogaus dvasinės saviraiškos būdas“ ji neatsiejama nuo kasdienybės (ir tam tikro sociumo) kultūros.( „Filosofijos erdvė suformavo unikalų egzistencinį žmogaus tipą, pasižymintį savotiška gyvensena, ypatingu mąstymo ir elgesio stiliumi ir virtusį esminiu žmogaus pasaulio elementu.“).