Gyvenimo prasmė kaip žmogaus savikūra

Kuo turi vadovautis žmogus – toks yra didysis žmogaus būties klausimas. Juk akivaizdu, kad žmogus gyvena ne taip, kaip gyvuliai, iš kartos į kartą tik pakartojantys tai, kas nulemta gamtos dėsnių; žmogaus laisvė jam atveria ne tik jo būties netikrumą, bet ir galimybę tapti tuo, kas jis yra autentiškai. Kaip tik todėl jis turi istoriją, t.y. jo gyvenimą lemia ne tik biologinis paveldėjimas, bet ir tradicija. Būties negalime apibrėžti ar kitaip vizualiai išsakyti. Ją galime tik apmąstyti.
Anksčiau ar vėliau žmogui kyla klausimas, kas jis yra, ką reiškia būti savimi pačiu?
Kaip minėjau, ankstesniais laikais egzistencija buvo laikoma buvimu viso kas gyva. Dabartinė filosofija egzistencijos terminą taiko išskirtinai žmogui, tai yra žmogiškajam buvimui.