Juslių raiška Antano Baranausko poetiniuose pasakojimuose

XIX amžiaus lietuvių romantizmo atstovas, poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas savo lietuviškojoje kūryboje atliko poeto pranašo, vedančio tautą kovoti su carine priespauda, misiją. Remdamasis garbingos Lietuvos praeities prisiminimais Baranauskas gaivino lietuvių tautinę savimonę, skelbė didžiavimąsi savo tauta ir lietuvių kalba. Poetas kaupė žinias apie savo gimtąjį Anykščių kraštą, jam būdingą folklorą ir frazeologiją. Taip buvo parašytas ,,Anykščių šilelis“, epistolinė poema ,,Kelionė Petaburkan“ ir stambiausias poeto kūrinys - ,,Dievo rykštė ir malonė“. Šiuose trijuose poetiniuose pasakojimuose vyrauja ryšys su tautos istorija ir tautosaka, be to, estetinė tikrovė čia dažnai patyriama per jusles. Šiame darbe bus analizuojama juslių raiška jau minėtuose Baranausko kūriniuose.

,,Anykščių šilelis‘‘

Per dvejas vasaros atostogas Anykščiuose Baranausko silabine eilėdara, rytų aukštaičių tarme parašytas poetinis kūrinys ,,Anykščių šilelis“ yra pirmasis, kur girios, medžio įvaizdžiai tapo romantiniu laisvo gyvenimo simboliu. Tai atminties, grožio ir ilgesio kupinas pasakojimas, kuriame lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, tylos vaizdais išaukštinama liaudies kalba.

Praeities miškas atgyja per jusles.,,Anykščių šilelio“vaizdas susidedaįvisapusišką regos, uoslės ir klausos juslių derinį. Liūdna, ilgesinga šio poetinio pasakojimo įžanga perauga į praeityje gyvą spalvų, kvapų kupiną šilelio vaizdą: ,,Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!/Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina/Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia/Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia“[1].Kūrinyje iš pradžių tapomi regimieji vaizdai: žvilgsnis kyla nuo samanų, uogienojų, grybų iki krūmų, medžių. ,,Anykščių šilelyje“, kur miško gyvumui išreikšti neužtenka paprastos kalbos, į pagalbą pasitelkiami lietuvių mitologinio pasaulio atgarsiai, pasakos: miškas palyginamas su kvėpuojančiu žvėrimi, sugretinama upė ir gyvatė. Žvilgsniu klajodamas po šilelį lyrinis ,,aš“ primena pasaką ,,Eglė žalčių karalienė“: ,,Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo, /Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo, /Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo /Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo /Medžian gailysta virto – pati egle tapo, /Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo“[2]. Šie pasakiški motyvai paryškina lyrinį romantinį poemos pobūdį. Ilgainiui visus juslinius įspūdžius nustelbia kvapai, kurie lyginami su brangiausių kvepalų mišiniu: ,,Ir taip visa sumyšta, vėjeliupraskysta, /Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta; /Tik tartum giria, pieva ir laukas susitarę, /Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę <...>“[3].Šventajame Rašte kvapas simbolizuoja dieviškąjį pašlovinimą, išmintį.

[1] BARANAUSKAS A. (1970) Raštai I. Vaga. Vilnius, p. 29.

[2] Ten pat, p. 31.

[3] Ten pat, p. 32.