Antano Baranausko eilėraščiai „Dienoraštyje“

Antano Baranausko „Dienoraštis“ – tai unikalus biografinis dokumentas, leidžiantis šiandieniniam skaitytojui pažvelgti į devyniolikto amžiaus viduryje gyvenusio jaunojo poeto gyvenimą, padedantis suprasti jo mintis, jausmus ir išgyvenimus. Kaip Regina Mikšytė pažymi1, pagrindinis „Dienoraščio“ tekstas – gana lakoniškai pateiktų faktų, kasdienių pastebėjimų rinkinys, retai pereinantis į išsamesnį aprašymą ar refleksiją. Refleksijas papildo „Dienoraštyje“ pateikti eilėraščiai – pirmųjų kūrybinių bandymų atspindžiai. Būtent Antano Baranausko eilėraščius, pateiktus „Dienoraštyje“, norėčiau aptarti plačiau.Apie kūrybos pradžią pats Baranauskas rašo taip: „Eiles rašyti pradėjau po truputį 1849m. Rašydamas laišką tėvams, nevykusiai sueiliavau Galvonuose gauto jų laiško mintis. Taip pat tokiu būdu pradėjau rašyti tėvams laiškus, apgailestaudamas, kad esu toli nuo jų.“2 Taigi jaunojo poeto kūryba gimsta neplanuotai, netikėtai, spontaniškai. Galima teigti, kad kūrybinį impulsą Baranauskui suteikė tavų ilgesys bei noras tą ilgesį kažkokia forma išreikšti. Atsiradusi nauja forma – eilėraštis – rado savo vietą jo dienoraštyje ir, kaip jau buvo minėta prieš tai, papildė lakoniškus dienoraštyje pateiktus įrašus.