Romantinė krikščioniška jausena Antano Baranausko dienoraštyje

Pasaulėjauta – tai jausminis santykis su aplinka, kuri įtakoja žmogaus gyvenimą. Įvairiais laikais pasaulyje egzistavo daug judėjimų, paremtų filosofinėmis idėjomis apie gyvenimą ir jo prasmę. Krikščionybė taip pat yra viena iš pasaulėjautos formų, ši religija yra ypač giliai įsišaknijusi visame pasaulyje, su seniai nusistovėjusiomis idėjomis ir dogmomis. Krikščioniškas žmogus tai toks, kuris laikosi Dievo įsakymų, skleidžia Jėzaus Kristaus mokymą ir turi tvirtą vertybinį pamatą. XIXa. įsigalėjusi meno, filosofijos ir literatūros srovė romantizmas atskleidė naują požiūrį į žmogų, jų nuomone romantiškas žmogus – tai laisvas, emocingas, ieškantis individualybės ir maištaujantis prieš nusistovėjusias normas kūrėjas. Vytautas Kavolis teigia, jog romantinė jausena būdinga būtent katalikiškoms bei protestantiškoms Europos šalims[1], tad ką šios dvi filosofinės kryptys turi panašaus? Antanas Baranauskas – rašęs ir kūręs romantizmo epochoje, buvo pasišventęs krikščionis ir nagrinėjant jo dienoraštį galima pažvelgti kaip kūrėjo mąstymą veikia tiek romantizmas, tiek krikščioniškosios vertybės.

Antano Baranausko dienoraštyje atsispindi itin ryškus noras pažinti ir ieškoti savojo „aš“. Romantikams būdinga siekti savo sielos tobulybės, bandyti ją pažinti ir atsiskleisti tai pasauliui, koks ir pasirodo esąs Baranauskas savo dienoraštyje. Jis yra individualybė, kuriam ypač svarbu būti autentiškam, atrasti savyje tokių pusių, kurių galbūt nežinojo turintis. Romantikų nuomone, asmenybės tai nėra tobuli žmonės, juk kad galėtų pažinti save jie turi susidurti su visomis savo ydomis. Kaip pats Baranauskas teigia: “ Buvau užmigęs letargu, nematydamas, kas aplink mane dedasi, bet staiga tarsi pakirdau ir išvydau save blogiausios būklės, tarsi tarp dangaus ir žemės, tai yra kaip tą, kuris krisdamas į bedugnę suvokia akimirksniu neišvengiamai ištikšiąs į uolą arba kaip liūtą, kurs patekęs į spąstus, nebūtų ištrūkęs be pelės pagalbos ir atsidūręs tokioje beviltiškoje būklėje negalėjo ryžtingai veikti. Lygiai ir aš savanoriškai įsmukau į tas žabangas.“[2] Pasinerdamas į apmąstymus apie save patį, jis atsiskleidžia kaip nelaiminga ir nepatenkinta savimi asmenybė, kuriai ypač svarbu pažįstant save, atrasti kelią į laimę. Tačiau, Antanas Baranauskas savo dienoraštyje atsiskleidžia ne tik kaip romantikas, bet kaip romantiškas krikščionis

[1] Vytautas Kavolis „Civilizacijų istorija“

[2] Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, sudarė Regina Mikšytė, Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, Vilnius, 2003, p. 256– 317.