Tėviškė- dalelė žmogaus esybės

Tėvynė- viena iš nuo pat mažens ugdomų vertybių. Tai vieta, kur gimėme, gyvename, augame, vieta, kuri amžių amžius puoselėta dešimčių ar net šimtų mūsų kartų. Tėvynėje praleidžiame visas brangiausias savo gyvenimo akimirkas, atrandame save, po truputį užsitarnaujame patrioto vardą. Tėvynė- žmogaus tapsmo ir polėkių pradžia, raktas į kitokį, visavertišką gyvenimą, esmės ir prasmės suvokimas. Žmogus be savo gimtinės- kaip paukštis be lizdo.

Tėviškė per amžių amžius buvo viena iš labiausiai žmogaus branginamų nežemiškų turtų. Čia, puoselėjant aktualias vertybes, prabėga ištisi žmogaus gyvenimo tarpsniai. Taip pat tėviškėje pratęsiame šeimos tradicijas, užaugame, pasenstame... Žmogaus esybė- tėvynėje. Ten prabėgo visi neatsiejami jo amžiaus ir gyvenimo etapai, ten jis vystėsi ir augo kaip asmenybė, išmoko mylėti, gerbti, puoselėti savo gimtąjį kraštą.

Žmogus, nepastebimai susitapatinęs su gyvenamąja aplinka, įpratęs prie tėvynainių elgsenos, papročių, įpročių, pasijunta nesavas tėvynės užribyje. Ten jis, ypač atvykęs pirmąkart, stebisi svetimšalių kitonišku elgesiu, išsiskiriančiais papročių ar kalbėsenos elementais. Nenuostabu, jog ir požiūris su kitos šalies ar kultūros žmonėmis nesutampa. Kiekvienas savoje tėvynėje ugdomas, ,,nepriekaištingai šlifuojamas‘‘ ir išleidžiamas į gyvenimą vis kitaip, nuo mažens diegiamos skirtingos vertybės ir mokoma gimtosios kalbos. Žmogus visada išliks toks, kokį per daugelį metų jį suformavo tėviškė, atsižvelgs į ugdytas vertybes šeimoje ir laikysis savo požiūrio.