Žmogaus ir valdovo tragedija V. Krėvės dramoje Skirgaila

Kiekvienas žmogus gyvenime stengiasi atskleisti tikrąją savo es­mę, galbūt pašaukimą. Vieni dorai atlieka darbą, kiti visą save ati­duoda žmonijai, tačiau, be viso to, kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau siekia ir asmeninės laimės, ieško laimės ir ramybės šeimoje, mylimo žmogaus rankų prieglobstyje. Iškyla klausimas, ar kiekvie­nam žmogui duota teisė būti laimingam? Ar valdovas — taip pat žmogus, galintis suderinti pareigą tėvynei ir asmeninę laimę?

Manau, valdovas jau nėra paprastas žmogus, tam jis ir yra valdo­vas, kad būtų atsakingas už savo šalį ir pavaldinius, jis tartum moralinė atrama palūžusiems žmonėms, pavyzdys tvirto, ištikimo lietuvio savo šaliai. Visa tai aprašo Vincas Krėvė savo dramoje „Skirgaila".

Dramoje žmogaus ir valdovo problema tampa katastrofiškai neišsprendžiama. Skirgaila, kaip valdovas, tarsi susidvejina. Jis suvo­kia, kokia atsakomybės našta užgulė pečius, lyg jaučia visų Lietuvos žmonių įtampą ir laukimą, tikėjimą savo valdovu. Skirgaila yra pri­sirišęs prie senosios Lietuvos dievų, bet supranta, jog privalo žengti lemtingą žingsnį — priimti krikščionybę, kitaip Lietuva bus nušluo­ta nuo žemės paviršiaus, sutrypta ir išniekinta.