Vinco Krėvės dramos - tragedijos „Skirgaila“ skyriaus „Aistrų sūkury“ konspektas

,,Aistrų sūkury“

Šioje dalyje stiprėja Skirgailos, kaip asmens, drama. Jo širdis linksta į tai, kas sava. Tačiau jis skausmingai suvokia, kad laikai pasikeitė. Į sceną išeina Kryžiuočių ordino riteris jis buvo pasiųstas vokiečių, kad priartėtų prie valdovo, bet riteris Keleris įsimyli Ona Duonute.

Keleris - Don Žuano tipo personažas- išvydęs tikrąjį grožį pasikeičia. Taigi Keleris Oną Duonutę ima vertinti kaip žmogų, o ne kaip priemonę, yra pasiryžęs ją ginti ir net paaukoti dėl jos gyvybę.

Pirmas lūžis susijęs su svarbiais religiniais pasaulėžiūros principais. Jis įvyksta Stardo mirties ir jo apgaulingo pakrikštijimo scenoje. Vaidila Stardas buvo Skirgailos idėjinis oponentas, o kartu – jo dvasinė atrama, jo slaptoji esmė. Melagingas pranešimas apie Stardo priešmirtinį atsivertimą į krikščionybę Skirgaila pribloškia. Žmogus, kurį jis laikė principingu ir patikimiausiu iš savo aplinkos, tarytum išdavė visa, kas buvo vertinga, sudavė smūgį giliausiems kunigaikščio įsitikinimams. Ši žinia išmuša pagrindus iš po Skirgailos kojų, sukausto jo, kaip valdovo, valią. Skirgailos neviltis atsispindi replikoje bei remarkose: „(Priėjęs lavoną) Ech Starde, Starde! Tik dėlei tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau… (Sumojęs ranka) Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar…. (Palytėjęs lavoną koja) Tu niekšas buvai, kaip ir visi kiti, as gal aš vienas klystu…“