Valdovo ir žmogaus tragedija Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila”

Skirgaila nemoka suderinti širdies ir proto balso. Jis nemoka mylėti, todėl pasiduoda aklam įniršiui ir žiaurumui, nesugeba valdyti pykčio, todėl keršija.

Kunigaikščio vidinis konfliktas neišsprendžiamas, o baigiasi tragedija. „Skirgailos" herojus finale nežūsta, tik apsisuka ir nueina. Šis posūkis - palūžusio žmogaus, o galbūt ir palūžusios epochos judesys.

Keleris morališkai stipresnis prieš kunigaikštį, nes riteris išsaugo moters ir savo garbę, nesulaužo riterio kodekso.

Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. Jis pralaimi kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje, o užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus. Taigi žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.

Skirgailos kitimas: kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbingas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą. Bedugnė atsiveria jame pačiame, dėl jo paties ypatybių.