Stiprios asmenybės V.Krėvės dramoje

Ieškodamas lietuviškosios sielos savitumo, Vincas Krėvė, kaip ir kiti XXa. pradžios neoromantikai, nukreipia žvilgsnį į praeitį. Viename iš žinomiausių ir brandžiausių savo kūrinių – istorinėje dramoje „Skirgaila“- autorius sukuria stiprias asmenybes ir temperamentingus charakterius, taip praturtindamas lietuvių literatūrą psichologiniais ir intelektualiniais paveikslais. Dramos veiksmą rutulioja tarpusavyje susipynę veikėjų išgyvenimai.

Skirgaila – vienas pirmųjų lietuvių literatūros paveikslų, atskleidžiančių istorinio asmens vidinius išgyvenimus. Jau pirmoje dramos dalyje „Tarp dviejų pasaulių“ Lietuvos kunigaikštis pasirodo kaip dvilypė asmenybė: jis visa širdimi trokšta pasielgti teisingai, tačiau imasi klastos ir keršto. Nors ir genamas vidinių prieštarų, Skirgaila ant savo pečių laiko visos tautos naštą. Pirmos dalies penktame veiksme, pokalbio su Ona Duonute metu, kunigaikštis išsako stiprią poziciją: „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu.“ Čia iškyla didvyriškas pasiaukojimas dėl tėvynės ir tikslo siekimas bet kokia kaina. Kadangi Skirgaila yra tragiškas herojus, savo tikslo jis nepasiekia. Tačiau priešingai nei ankstesnėje literatūroje, veikėjui nepavyksta to įgyvendinti ne dėl prigimtinio nuolankumo, o dėl asmenybės dualizmo, vidinių konfliktų bei priešpriešų. Skirgaila iškyla kaip stiprus, psichologinis paveikslas, išsiskiriantis valdingumu ir kovingumu.