Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo? (J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė, M. Katiliškis)

Moderniais laikais, kai visuomenei svarbiausios materialinės vertybės, svarbu prisiminti, jog žmogui vien pinigų nepakanka norint pajusti gyvenimo pilnatvę. Individui būtina puoselėti dvasines vertybes, tokias kaip nuoširdumas, atjauta, pasiaukojimas, meilė ir kilnumas. Būtent meilė suteikia žmogui atramą sunkiais laikais. Ji skatina žmogų aukotis dėl kito. Tačiau kyla klausimas: kaip meilė gali įkvėpti žmogų elgtis kilniai?

                             Meilė padeda žmogui priimti teisingą sprendimą ir nulemia jo gyvenimą. Vedamas meilės, individas anksčiau ar vėliau turi priimti tam tikrus sprendimus, kurie nulemia jo ir kitų gyvenimus. Baudžiavos laikais, kai vyravo didelė socialinė atskirtis, kilnių žmonių, ypač tarp turtingųjų luomo, pasitaikydavo itin retai. Tačiau žmonės, kurie neturėjo materialinių vertybių, atsigręždavo į gamtą ir dvasines vertybes. Apie tai kalbama XIXa. pabaigos – XXa. pirmos pusės rašytojo, vadinamo ,,deimančiukų ieškotoju“, neoromantiko Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“. Pagrindinis veikėjas – tai gamtos vaikas, meniškos prigimties, tačiau gyvenimo neapdovanotas materialiniais turtais Mykoliukas. Jis Įsimyli kaimo gražuolę, krembliautoją Severją Pukštaičią, tačiau supranta, kad jie bendro gyvenimo kurti negali, nes jis neturi turto. Todėl Mykoliukas pasielgia kilniai ir atiduoda mylimąją tijūnui Rapolui Geišei. Smuikininkas supranta, kad kovoti dėl savo meilės negali – tai lemia socialinė atskirtis, todėl Severiutę atiduoda stipresniam. Jis nepalūžta, praradęs tą vienintelę, o atsigręžia į gamtos grožį ir tampa ,,dėde“. Tik kilnus žmogus sugeba nepalūžti ribinėje situacijoje ir priimti tinkamą sprendimą. Socialinė padėtis nelemia žmogaus moralinių vertybių, jas nulemti gali tik prigimtis. Taigi, kilnūs veiksmai padeda individui atrasti vidinę ramybę ir susitaikyti su likimu.