Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?

Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?

Kiekvienas žmogus nuolat stengiasi praturtinti kasdienybę. Ugdydamas save įvairiose veiklose, tokios kaip menas, sportas, bendravimas, kartu jis tobulina ir vidinį pasaulį. Be abejonės, vienas iš svarbiausių dalykų, padedančių žmogui augti dvasiškai, yra meilė. Šio jausmo išraiškos skirtingos – asmuo gali mylėti artimąjį, kitos lyties žmogų, gamtą ar tėvynę. Meilė suteikia džiaugsmo, laimės, o kartais ir skausmo, neapykantos. Tačiau ar šie jausmai praturtina individo dvasinį pasaulį kilnumu?

Akivaizdu, jog meilė kitos lyties asmeniui suteikia laimės ir kilniadvasiškumo. Mylintį žmogų traukia prie kito. Kartu jie trokšta dalintis tiek fizine, tiek dvasine meile. Bet kartais du priešingos lyties žmonės dviese yra laimingi, tačiau negali būti drauge. Dėl to kalti aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, skirtinga socialinė padėtis. Apie meilę, kuri suteikia džiaugsmo, nors mylimieji negyvena kartu, rašoma lietuvių literatūroje. Galima išskirti XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių rašytojo, šviesiosios tautinio atgimimo legendos Juozo Tumo – Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinyje atskleidžiama dviejų jaunuolių meilės istorija. Darbštusis Mykoliukas ir linksma Severja – giminingos sielos. Juos abu traukė menas, gamta. Apysakos veikėjų meilės pagrindas – dvasingumas. Vadinasi, meilė priešingos lyties asmeniui ne tik traukia prie mylimojo, bet ir ugdo mylinčiojo sielą. Trumpai tariant, dvasinis jausmas kitam žmogui padaro jo būtį laimingą, kilnią.