Meilė – jausmas pranokstantis banalią kasdienybę

Meilę galima apibūdinti kaip patį tyriausią ir gražiausią jausmą pasaulyje, tačiau ir labiausiai išgyvenamą žmogaus gyvenime. Šis jausmas apdainuojamas dainose, aprašomas eilėraščiuose, pasakose, o galiausiai apie jį kuriamas knygos. Lietuvių kalbos grožis, žodžių gausybė ir skambumas leido lietuvių rašytojams palikti mūsų kartai neįkainojamų kūrinių, kuriuose aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys.Lietuvių literatūroje meilės samprata yra įvairiapusė. Vieniems ji asocijuojasi su ypatingai glaudžiu ir tvirtu ryšiu su tėvyne, namais, tai pastebima J. Kunčino, J. Tumo–Vaižganto kūryboje.

J. Kunčino „Tūla“ – tai neįmanomos meilės regimybė, pasakojama pagrindinio herojaus akimis. Tikriausiai menkai lietuvių literatūroje nagrinėjama meilės tema girtuoklio, prasigėrusio, valkatos akimis. Tūla esti paprasta, vidutinio sluoksnio mergina, kurios šeimos nariai labai nepalankiai vertina santykius su prasigėrusiu valkata, kuris be galo be krašto įsimyli Tūlą ir regi tarsi deivę ją iki grabo lentos. Pasakojimo struktūros centre yra meilės istorija, kuri dėstoma daugmaž chronologiškai, nors pasakojimas nesilaiko nuoseklios linijos, dažnai „šokinėja“ nuo pasakojimo apie vieną personažą prie kito, nuo praeities į ateitį ir atgal į dabartį, arba yra pertraukiamas lyrinio herojaus dialogo su įsivaizduojamu adresatu – Tūla. Šis kūrinys yra apie tikrais faktais paremtą ir asmeniškai autoriaus išgyventą tikslingą meilę, tokią, kuri viršija visą šekspyrinių veikėjų jausminės gamos skalę. Čia meilė – valkatiška ir dieviška, purvina ir tyra, girta ir sąmoninga, nuščiuvusi ir klykianti. Sako, kad „meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi“, o jų būtent taip ir baigėsi, reiškia tikslą pasiekė. Šį kūrinį skaitydama supranti kas vadinama tuo skambiuoju žodžiu „įkvėpimu“, „mūza“, nes šiame kūrinyje Kunčino mūzos yra net dvi – meilė savo miestui ir meilė moteriai. Rodos jos abi neatsiejamos, rodos kiekviename užupio kampelyje, griuvėsiuose ar vilnelėje yra po truputėlį Tūlos. Todėl ta knygos vidinė jėga, inercija yra dar dvigubai stipresnė. Šiame kūrinyje yra perteikiamas įstabus ir bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje. Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir išaukštintas jeigu Tūla nebūtų mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į savo mylimąją nesitikėdamas atsakymo). Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik tegali būti ne butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės – išraiška. Kaip tik todėl nesuprantamas atrodo herojaus pabėgimas susidūrus su pirmu santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas benamio, bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir jautriausios romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters ypatingas portretas. Šiame kūrinyje meilė ne tik perteikiama moteriai, bet ir Vilniui: su didžiule meile aprašomi kasdieniai senamiesčio valkatų keliai, dėmesio pakanka kiekvienam skersgatviui, kiekvienam grindinio akmeniui, galima gėrėtis romane ištirpusia poezija, aistringai išrašyta meilės linija, stilistiniu rašytojo virtuoziškumu. Nors meilė truko tik vieną savaitę, tačiau meilė pagrindinį veikėją lydi visą jo likusį gyvenimą. Tai geriausia kas kažkada jam nutiko. Ir tik ta meilė padeda jam taikstytis su savo kasdienybe, neprarasti vilties. Šioje knygoje nerasite konkretaus siužeto. Tai tiesiog minčių, vaizdinių ir jausmų samplaika. Neįtikėtina, svaiginanti ir tragiška meilės istorija.