Praeities ir dabarties priešprieša romantinėje lietuvių literatūroje

Romantizmas, iškilęs XVIII a. pabaigoje, yra reikšmingiausia XIX a. Europos literatūros kryptis. Tai revoliucijų, tautų išsilaisvinimo iš svetimųjų priespaudos laikas. XIX a. Lietuvos visuomenei taip pat rūpėjo tautos išlikimo problema. Viltys atkurti valstybę buvo siejamos su Napoleono žygiu per Europą, vėliau stiprėjo bręstant sukilimams. Vilniaus universitete, svarbiausiame to meto kultūros centre, susibūrę jaunieji kūrėjai buvo nepatenkinti dabartine situacija ir siekė įkvėpti visuomenę garbinga praeitimi. Žymiausias kūrėjas – Adomas Mickevičius padarė didžiausią įtaką romantizmo raiškai Lietuvoje ir skyrė daug dėmesio Lietuvos istorinei praeičiai. A. Mickevičiaus kūrybos pavyzdys buvo reikšmingas ir esminis vėliau kūrusiems lietuvių literatūros romantikams Antanui Baranauskui ir Maironiui, kurių kūriniuose dominuoja didingos praeities ir slogios dabarties carinėje Rusijoje kontrastas. Taigi, kokie yra praeities ir dabarties priešpriešos vaizdavimo būdai Antano Baranausko ir Maironio kūryboje?