Gimtieji namai lietuvių literatūroje

Namai. Toks paprastas žodis. Nesudėtingas - bet penkios raidės. Šį žodį dažnai vartojame savo kasdienėje kalboje jo net nepastebėdami, neįsigilindami į šio, atrodo, paprasto žodžio prasmę. Gimtinė neretai yra vaizduojama ir rašytojų kūriniuose. Pagrindiniu kūrybos objektu ji pasirenkama, nes yra kiekvieno žmogaus pradžia, dažno kūrėjo įkvėpimo šaltinis. Taip pat tai vienintelė šventa ir ypatinga vieta, kuri apibūdina mūsų vidines savybes ir kur gali nurimti ir pasijusti saugiu.

Gimtieji namai lietuvių literatūroje yra svarbūs ir dažnai minimi, nes tai - kiekvieno žmogaus šaknys, su jais susiję šilčiausi bei brangiausi prisiminimai. Štai eilėraštyje ,,Šventoji duona“ Marcinkevičius poetizuoja duoną, jos šventumą ir ypatingumą:

Šios eilės dvelkia ką tik iškeptos duonos kvapu, pečiaus šiluma, yra smelkte persmelktos pagarba ir meile naminei duonai. Daugeliui senosios kartos žmonių namai, turbūt, ir kvepia ką tik iš krosnies ištraukta duona. Be to, pats rašytojas teigia, jog ,,visa ko pradžia yra gimtinė“. Anot jo, ,,namai - tai ir gimtinė, ir tautos būstinė, ir vieno žmogaus privati bei uždara erdvė