Gimtųjų namų praradimas lietuvių literatūroje

Tėvynė tai neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, nes ji suformuoja mūsų vertybes, tradicijas, papročius taip išugdydama žmones, kurie suvokia gimtųjų namų svarbą. Neretai ir lietuvių literatūroje yra vaizduojama tėvynė, kurios kiekvienas žemės lopinėlis yra brangus individui ir negalėdamas joje gyventi, žmogus patiria dramatiškus jausmus, išgyvena širdgėlą, ilgesį ir kančią. Gimtųjų namų praradimo problema ypač aktuali tapo XIX a. – XX a., kuomet lietuvių tauta buvo Rusijos imperijos sudėtyje bei patyrė sovietų okupaciją. Skaudžias patirtis išgyveno XIX a. pirmosios pusės vienas garsiausių Europos romantikų Adomas Mickevičius, kuris poemoje „Ponas Tadas“ ir sonete „Akermano stepės“ aprašė tremtinio patirtį, o XX a. pirmosios pusės garsiausia lyrikė poetė Salomėja Nėris eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“ perteikė žmogaus, nublokšto į svetimą žemę, išgyvenimus.