Namai ir šeima lietuvių literatūroje

Šventajame Rašte yra rašoma: „Negera žmogui būti vienam...“ O namai ir yra ta vieta, kur nesijauti vienišas, tavęs niekas nesmerkia ir neparduoda. Namai yra siejami su šiluma. Ne veltui apie namus yra kuriamos dainos, poezija, ne tik gilioje senovėje, tačiau ir šiais laikais. Karo ir pokario metu lietuvių poezijoje labiausiai akcentuojama vertybė yra šeima. Lietuvą alinę karai ir okupacijos priminė žmonėms, kokie yra svarbūs artimieji. Apsupti mums brangių žmonių jaučiamės saugesni, randame užuojautą bei globą. Šeima gali paskatinti, suteikti jėgų beviltiškose situacijose. Artimųjų ilgesys užplūsta vos ne kiekvieną iš mūsų, kai mums brangus žmogus toli, stengiamės jį prikelti savo prisiminumuose. Šiandien savo kalboje remsiuosi J. Apučio, J. Biliūno ir J. Tumo–Vaižganto kūryba.

Juozas Aputis – iškiliausias, sovietinio laikotarpio moderniosios novelės ir apysakos autorius. Kurio kūryba neatsiejama nuo kaimo žmonių gyvenimo. Idealas – jautrumas ir meilė. J. Apučio novelėse yra ryški ir namų bei pasaulio opozicija. Namai – tai, kas tikra, šventa, jauku ir saugu, o pasaulis – tai tarsi naujos galimybės, troškimų išsipildymas. Tačiau daugumos veikėjų jaunatviškas troškimas išvykti į tolius ir patirti nepatirta, vėliau tampa priešišku jiems patiems, nes pasaulis tampa svetimas, atšiaurus ir nieko nesuteikiantis žmogaus dvasiai. Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ jaučiamos meilė šeimai, taip pat išsiskyrimo nuojauta, noras palikti namus, išvažiuoti, gimtų namų svarba. Šios novelės veikėjai neturi vardų, nes tokie įvykiai aktualūs daugumai šeimų, kurių vyresnieji vaikai nori palikti namus. Tad šioje ištraukoje svarbiausi – mergaičių išgyvenimai. Vyresnioji ir mažoji seserys skiriasi tuo, kad viena dar džiaugiasi vaikyste, o kita jau jaučiasi suaugusi. Juozas Aputis savo novelėse atskleidžia kaimo žmogaus savijautą. Didžiausiomis vertybėmis jis laiko šeimą, gimtus namus, meilę ir gyvenimą. Taigi šia novele autorius nori pasakyti, kad ir kaip norėtum palikti gimtus namus, visada jie bus tam atspirtis gyvenime. Taip pat pajutęs gyvenimo beprasmiškumą visada gali prisiminti vaikystę ir gyvenimas vėl įgaus prasmę. Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ atskleidžiamas sunkus žmogaus gyvenimo tarpsnis – gimtųjų namų palikimas, kartu ir šeimos dalelės atsiskyrimas. Suaugusi dukra išvažiuoja mokytis ir palieka tris šeimos narius. Novelėje kalbama apie sunkų išsiskyrimo graudulį, kurį kiekvienas personažas išgyvena kitaip.