Šeimos vaizdinys XX a. lietuvių literatūroje

Nuo neatmenamų laikų šeima buvo bene svarbiausia žmonių vertybė. Tai didžiausias turtas, kokį galį turėti žmogus. Lietuvių žodynas šį žodį aiškina taip: šeima- žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu. Šeima literatūroje yra viena tų temų, į kurias kiekvienas autorius žvelgia skirtingai, iš savos pozicijos, akcentuoja vis kitus jos aspektus, problemas, savaip ją perteikia bei kuria vis kitokį, savitą įspūdį. Vieni autoriai siekia perteikti darnios šeimos vaizdą, tačiau kiti – akcentuoja priešingą šeimos vaizdavimą, sutelkdami dėmesį į susiklosčiusias problemas šeimoje. Darnią šeimą geriausiai padeda atskleisti Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“, O nedarnios šeimos – Jurgio Savickio novelėje „Kova“.

XX amžiaus lietuvių rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) apysakoje ,,Sename dvare‘‘ atskleidžiamas darnios šeimos modelis. Veiksmas vyksta šeimoje, apie kurios kasdienybę pasakoja dukrelė Irusia. Irusia stebi, kas vyksta, mėgina analizuoti kiek jos vaikiška galvelė leidžia ir stengiasi suvokti, kodėl Mamatė, kurią labai myli, yra liūdna ir galbūt nelaiminga. Šioje šeimoje nėra tokių problemų, kaip J.Savickio aprašytame kūrinyje. Tai pasiturinti ir kultūringa šeima. Mamatė groja fortepijonu, dažnai ateina violončele pagroti ir šeimos draugas Janavičius. Tai kokios problemos gali iškilti, atrodytų, idealioje šeimoje. Irusia pastebi, kad Mamatė graužiasi, jog galbūt nėra pavyzdinga žmona, tokia, kokios norėjo vyras. Ji nori daugiau dėmesio skirti savo dvasiniam tobulėjimui.