Viktoras Hugo "Paryžiaus katedra" analizė

Viktoras Hugo - vienas iš žymiausių 19 a. prancūzų romantikų, poetų, dramaturgų, valstybės veikėjų, bei menininkų. Savo kūrybinio kelio pradžioje simpatizavo klasicistams, bet greitai susižavėjo romantikų idėjomis. Prancūzų romanistas, dramaturgas ir poetas ypač domėjosi viduramžių kultūra. Jo žymiausias romanas “Paryžiaus katedra” parodo ne tik tos epochos žmonių papročius, mąstyseną ir paliktą pėdsaką meno istorijoje. Ankstyvosios gotikos šedevras – Paryžiaus Dievo Motinos katedra – yra ta vieta, kur susipina daugelio personažų jausmai, viltys ir netektys.

Viktoras Hugo romane “Paryžiaus Katedra” vaizduoja gyvenimą viduramžių Paryžiuje, jo sunkumus ir, šių laikų žmogaus požiūriu, gana niūrią realybę. Jis sukuria ištisą pasaulį, atskleisdamas pagrindinius gyvenimo principus per romano veikėjus. Norėdamas dar labiau paryškinti didžiausias vertybes, V.Hugo visus personažus kuria kontrasto principu.

Šiame kūrinyje persipina gražuolės Esmeraldos ir ją mylinčių vyrų gyvenimo istorijos. Gelbėdama Pjerą nuo kartuvių Esmeralda su juo susituokia. Tai sužinojęs tėvas Klodas labai įniršta, nes myli Esmeraldą iš visos širdies. Bet Esmeraldos širdis priklauso Febui de Šatoperui. Vieną naktį Esmeralda ir Febas susitiko, o paskui juos nusekė ir tėvas Klodas. Pamatęs, kad Febas bučiuoja ją tėvas Klodas puolė ir smeigė durklą į jo nugarą. Esmeralda iš siaubo aptemo akys ir ji, praradusi sąmonę susmuko šalia jo. Atvykę kareiviai ją išsivedė ir ji atsidūrė Teisingumo rūmuose. Ją nuteisė pakarti. Tėvas klodas jai siūlė savo pagalbą, bet ji nesutiko. Kai Esmeralda jau buvo prie kartuvių ją išgelbėjo Kvazimodas ir nunešė į katedrą kur ji buvo saugi. Po kiek laiko įvyko sukylimas ir Esmeralda turėjo bėgti iš katedros. Ištrūkusi per atsitiktinumą susitiko savo motiną. Ji – atsiskyrėlė Giudiulė. Bet jų džiaugsmas neilgai tęsėsi Esmeralda buvo sugauta ir pakarta, o jos motina mirtinai susižalojo ir mirė. Tai su pasitenkinimu stebėjo tėvas Klodas, nes jis galvojo, kad jei Esmeralda ne jo tai geriau tegul miršta negu būna su kitu. Tokį vaizdą pamatęs Kvazimodas įniršio apimtas nustūmė jį nuo baliustrados. Tėvas Klodas žuvo. Žiūrėdamas tai į kartuvėse kabančią čigoniukę, tai į aikštėje tysantį kunigą, Kvazimodas nesiliovė verkęs. Iš kartuvių nuimtą Esmeraldos kūną išvežė už miesto į Monfokoną. Tai buvo atviros kapinės, kur buvo išmetami visų mieste pakartųjų kūnai. Kvazimodas po šių įvykių dingo iš paryžiaus. Po metų keletas vyrų buvo pasiųsti ten pargabenti neteisingai nuteisto žmogaus palaikų, kuriuos buvo leista tinkamai palaidoti. Atvykę išvydo keistą vaizdą. Du mirusiųjų skeletai gulėjo apsikabinę. Vienas priklausė moteriai, o kitas, kuris laikė tą moterį tvirtai apkabinęs rankomis, priklausė vyrui. jis buvo kuprotas, viena trumpesne koja ir iškreivota nugara. Jo kaklo slanksteliai buvo nesutrupinti, o tai reiškė, kad jis mirė ne kartuvėse. Tikriausiai jis nuėjo ten pat, atsigulė, apkabino mirusiąją ir numirė. Kai atėjusieji pamėgino moterį apkabinusio vyro ranką nuo jos atitraukti, ta ranka subyrėjo į dulkes...