Namai lietuvių poezijoje

Šventajame Rašte yra rašoma: „Negera žmogui būti vienam...“ O namai ir yra ta vieta, kur nesijauti vienišas, tavęs niekas nesmerkia ir neparduoda. Namai – mažas stebuklas, galų gale, juk tai ne tik betoninis statinys,- tai šiluma. Ne veltui apie namus yra kuriamos dainos, poezija, ne tik gilioje senovėje, tačiau ir šiais laikais, XXI amžiuje: „Mano Dievas ramus, tyli, saugo namus.“ Atrodo, tai epocha, kur materialiniai dalykai yra aukščiau už dvasines ir moralines vertybes, tačiau vis dar atsiranda šviesuolių, kuriuos namų svarba įkvepia kūrybai, gyvenimui. Dėl tokios egzistencinės būtinybės namų sąvoka nuo seniausių laikų apaugo simbolinėmis reikšmėmis, tai – vienas svarbiausių kultūros archetipų ir literatūros temų. Jau XVIII amžiuje mūsų didysis archetipų meistras - Kristijonas Donelaitis, savo poezijoje pirmasis įtraukė ir namų temą, vėliau šią temą kiek kitaip išplėtojo XX amžiaus lietuvių modernistas - Marcelijus Martinaitis. Taigi, kreipdama dėmesį į šių rašytojų kūrybą, norėčiau pakalbėti apie tai, kaip skirtingų epochų rašytojai supranta sąvoką „namai“ , atskleisti skirtumus ir panašumus.Kaip ir minėjau, XVIII amžiaus lietuvių rašytojas, klasikas, Apšvietos epochos atstovas, Pietistas – Kristijonas Donelaitis, savo didaktinėje poemoje „Metai“ parodo, kad namai yra neatsiejama būro gyvenimo dalis, o kartu ir erdvė, galinti nusakyti jo būdą, gerąsias ir blogąsias charakterio savybes. Pats rašytojas, mylėdamas liaudį, gyvendamas tarp paprastų kaimo žmonių Mažojoje Lietuvoje, įprato į daug ką žiūrėti valstiečio akimis, žinoma, tai darė įtaką jo dvasininko profesija: smerkė šokius, ką jau kalbėti apie puošnius drabužius, pirktą, o ne namuose austą rūbą. Natūralu, kad ir jo poemoje namų erdvei ir jos aprašymui yra skirta ne mažai dėmesio, tačiau dažniausiai tik tuo atveju, kuomet rašytojas nori pabrėžti būrų ydas.