Tautiškumo samprata

Kiekviena tauta — tiek didelė, tiek ir maža — visada svajoja apie gražų, harmoningą ir laisvą gyvenimą visiems savo piliečiams. Tačiau realybėje dažnai atsitinka priešingai: galingos valstybės siekia tapti dar galingesnėmis ir didesnėmis savo kaimynių sąskaita, primesdamos tų kraštų gyventojams ne tik savo tvarką, tačiau ir savo kalbą, kultūrą, tradicijas bei papročius. Lietuva — kaip tauta ir valstybė, savo istoriniame kelyje yra susidūrusi ir patyrusi visas šias kitų tautų ir valstybių pretenzijas, nekartą jautusi grėsmę dėl savo tautinio išlikimo. Taigi iškyla elementarus klausimas — kas yra tautiškumas, kurį taip siekiame išsaugoti? Į šį klausimą, stebėdami mūsų tautos išgyvenimus ir išlikimo pavyzdžius siekė atsakyti ne vienas lietuvių filosofas ir kultūros puoselėtojas, ieškodamas tinkamiausio ir savito Lietuvos politinės raidos kelio, kuris atitiktų krašto istorinę patirtį, kultūrines tradicijas bei susiklosčiusias aplinkybes.
Analizuojant mokslinės literatūros šaltinius, galima pastebėti, kad tautiškumas dažniausiai
apibrėžiamas kaip socialumo atmaina, sietina su kultūra, ypač etnokultūra: bendravimu, elgsenos
normomis, simboliniais ženklais, ypatumais, etnokultūrine, etnoistorine atmintimi ir jos tęstinumu. Jis nusako žmogaus santykį su pasauliu, kitom tautom, priklausomybę įsivaizduojamai žmonių bendruomenei, labiau siejamai dvasiniais ryšiais, taip pat išsiskiriančiai savo specifiniais bruožais. Daugiausia tautiškumas suprantamas kaip senųjų tradicijų puoselėjimas.