Teisingumo samprata Platono politinėje filosofijoje

Kas nežino visų laikų filosofo Platono? Tai filosofas, gyvenęs dar senovės Graikų laikais (428 – 348 m.pr.Kr), laikomas tikrosios filosofijos pradininku, kas yra pradžia ir politologijos. Jis yra idealistinės filosofijos pradininkas, sukūręs objektyviojo idealizmo sistemą. Platono idėjų pasaulis - logiškai susieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje - absoliutaus gėrio idėja.
Pati Platono valstybė valdoma teisingumo, kuris lemia valstybės darną, harmoniją, o ši galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Platonas genialiai įžvelgia darbo pasidalijimo būtinybę, teigdamas, jog darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Pagal tai valstybės gyventojus jis suskirsto į tris luomus: valdovų-filosofų, sargybinių ir gamintojų. Šių trijų luomų palaikoma ir egzistuoja valstybė, tarsi koks sudėtingas mechanizmas, varomas bendrų siekių ir troškimų.
Idealiam valstybės modeliui kurti paskyrė veikalus „Valstybė“, „Politikas“ ir „Įstatymai“. Veikale „Valstybė“ aprašė idealiai sutvarkytą valstybę,
Referate „Teisingumo samprata pagal Platoną“ siekiama atskleisti politinio teisingumo principus Platono „Valstybėje“, kur viskas sukasi apie idealios valstybės modelį.