Valstybės formos samprata ir jų įvairovė

Susidūrus su valstybės formos samprata kaip tokios samprata, pirmiausia iškyla aibė klausimų, ir tai yra natūralu. Dažnai teisinėje literatūroje, kuri imasi šios problemos „sprendimo“ būdų, tradiciškai yra vartojamos kelios valstybių klasifikacijos, besiskiriančios jų sandaroje neretai išskiriamais šiais kriterijais :
Valdymo forma (monarchija, respublika);
Ekonominė sandara (vergovinė, feodalinė, kapitalistinė, socialistinė);
Valstybės vidinė sandara (unitarinė, federacinė);
Politinis režimas (demokratinė ar autokratinė).
Valstybės formos sąvoka yra polisemiška, atskleidžianti : 1) aukščiausių valstybės valdžios institucijų sudarymo ir organizavimo tvarką; 2) teritorinį valstybės sutvarkymo būdą ir centrinės ir vietos valdžios tarpusavio santykių pobūdį; 3) valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones. Tokiu būdu valstybės forma yra suvokiama kaip:
Valstybės valdymo forma, nusakanti valstybės valdžios šaltinį, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarką, struktūrą bei šių institucijų teisinę padėtį ir tarpusavio santykius;
Valstybės sandaros forma, parodanti valstybės teritorinį sutvarkymą, valstybės ir ją sudarančių teritorinių vienetų santykių pobūdį;
Politinis režimas, apibūdinantis valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones.
Čia ir slypi jau minėtas valstybės formos kompleksiškumas, apimantis visus tris išvardintus elementus. Tokia valstybių formų ir režimų įvairovė priklauso nuo ekonominio ir politinio išsivystymo, nuo klasinių santykių ypatybių (t.y. kokią valstybės formą pasirenka viešpataujanti klasė savo interesų naudai). Žinoma, to paties tipo valstybėse gali būti įvairių formų valstybės.
Apskritai, žiūrint į valstybės formą kaip tokią, yra pateikiamas toks jos apibrėžimas :
Valstybės forma – tai sistema organizacinių ir teisinių priemonių, kuriomis yra sudaroma, organizuojama, teritoriškai išdėstoma ir įgyvendinama valstybės valdžia.
Apžvelgus valstybės formos teorinę reikšmę, ne mažiau svarbu aptarti ir jos praktinę pusę, nes valstybės formos nuolat kito ir tobulėjo. Juk viusomenei ne tas pats, ar egzistuojančios valstybės valdžios institucijos, jų santykių sistema, įtvirtinti valdžios įgyvendinimo būdai stabdo ar skatina visuomenės pažangą. Žinoma, kad tinkamas valstybės organizacijos modelis lengvina švelninti visuomenėje iškylusias priešpriešas, buria visuomenę bendriems tikslams realizuoti. Dažnai rašoma, jog „valstybės formos paieškos – tai efektyviausio, esant tam tikroms sąlygoms, valdžios modelio paieškos“ .
Pirmieji mąstytojai apie valstybę kaip tokią, pateikę valstybės suskirstymą pagal formą, buvo Platonas ir Aristotelis. Platonas pateikė valstybės formų klasifikaciją, remdamasis valstybės valdymo tikslu, t.y. ar visuomenės gerovei, ar valdovų naudai. Jis išskyrė tokias valstybės formas [6, 276-308]:
Aristokratija (kilmingųjų valdžia);
Timokratija, siekianti karo pergalių;
Oligarchija, siekianti turto,
Demokratija, siekianti laisvės;
Tironija, paverčianti laisvę vergija.
Aristotelis pateikė dvi valstybės formas: teisingą ir neteisingą. Teisingos valstybės formą jis apibūdino kaip valstybės valdovų siekį bendros naudos, o neteisingos valstybės formą – kaip asmeninės naudos siekį.
Vėliau istorikas Polibijus pamėgino klasifikuoti valstybes atitinkamai valdančiųjų skaičiui, t.y. teisingoms valstybėms priskyrė monarchiją, aristokratiją ir demokratiją (politiją), o neteisingos valstybės samprata apėmė tironiją, oligarchiją ir ochlokratiją. Pagal tokį patį kriterijų – valdančiųjų skaičių – XVI a. N. Machiavelli pasiūlė paprastesnį suskirstymą: 1) monarchija (vieno asmens valdymas) ir 2) demokratija (kelių asmenų valdymas).
XVIII a. Ch. L. Montesquieu, priešingai N. Machiavelli, pasirinko kitokį klasifikavimo kriterijų. Jis klasifikavimo pagrindu laikė motyvus. Tokiu būdu jis valstybes suskirstė į tris grupes: