Weberio-Fechnerio dėsnio tyrimas

Jutimas – tai procesas, kai mūsų jutimo receptoriai ir nervų sistema priima bei pateikia aplinkos dirgiklių energiją (Myers, 2008). Viskas prasideda receptoriuose, kurie išorinio poveikio fizinę energiją paverčia į elektrinį signalą, kurį gali suprasti nervų sistema. Mūsų jutimus gali apibūdinti jautris, o pastarąjį apibūdina slenksčiai: absoliutus (mažiausiais dirginimas, kurį galima aptikti) ir skirtuminis (mažiausias dirgiklio pokytis, kuris sukelia pojūčių pokyčius). Vienas iš būdų, kuriuo galima nustatyti absoliutųjų slenkstį, yra pastovių stimulų metodas. Šiuo atveju tiriamajam atsitiktine tvarka rodomi skirtingo stiprio stimulai bei taikomas priverstinio pasirinkimo metodas. Tiriamasis privalo pasirinkti vieną iš atsakymų: ar kiekvieną kartą rodomas stimulas yra stipresnis, ar silpnesnis už prieš tai matytą. Pirmieji tokius slenksčių matavimus analizavo E.Weberis ir G.Fechneris. Daugiau kaip prieš 100 metų E.Weberis pastebėjo, kad norint suvokti dviejų dirgiklių skirtumą, jie turi skirtis pastoviu dirgiklių skirtumo ir pirminio dirgiklio stiprio santykiu (Myers, 2008). Vėliau G.Fechneris padarė išvadą, kad šis santykis apibūdina vos pastebimą mūsų subjektyvaus pojūčio pokytį (Vaitkevičius, 2002). Vadinasi, žmogus negali pastebėti mažesnių pokyčių nei ∆I / I. Taip pat, G.Fechneris teigė, kad mažiausio skirtumo tarp dviejų silpnų ir dviejų stiprių dirgiklių pojūčiai turi nesiskirti (Vaitkevičius, 1997).