Vėberio – Fechnerio dėsnio nustatymas

XIX amžiaus vidurio gamtininkai ir psichologai padarė išvadą, kad žmogaus psichinius reiškinius galima matuoti panašiai kaip kad fizikai matuoja fizikinius reiškinius. Psichiniai reiškiniai, kuriuos pirmiausia jie ėmėsi matuoti, buvo pojūčiai.

Šiuolaikinės slenksčio sąvokos kūrėjas – G.T. Fechneris. Visą pojūčio ir reakcijos formavimosi procesą jis suskirstė į keturis etapus: dirginimą (fizinį procesą), jaudinimą (fiziologinį procesą), jutimą (psichinį procesą), sprendimą (loginį procesą). Tačiau G.T. Fechneris teigė, kad dirginimas arba dirginimų skirtumas gali didėti iki tam tikros ribos, nesukeldamas pojūčio arba jo pakitimo. Slenkstis – tai barjeras, kurį būtinai reikia įveikti, kad atsirastų pojūtis arba jų skirtumas. Tačiau mažesni už slenkstinius dirgikliai pojūčių sukelti negali. (Martišius, 2006, p.15) Psichofizikos moksle slenksčiu yra laikomas toks stimulo intensyvumas, kuris aptinkamas su 50% tikimybe.

Riba tarp “yra pojūtis” ir “nėra pojūčio” buvo pavadinta absoliučiu pojūčio slenksčiu. Absoliučiu pojūčio slenksčiu vadiname minimalų stimulo intensyvumą, kuris sukelia vos pastebimą pojūtį. Nustatant šį slenkstį visuomet ieškomas minimalus stimulo dydis, kurį tiriamasis apibūdina žodžiais “vos vos juntu”. Stimulai, kurių žmogus nebejunta, vadinami subslenkstiniais.

Norint nustatyti, kaip žmogus skiria du stimulus, reikalingas specialus bandymas, kurio metu tiriamajam vienu metu arba vienas po kito pateikiami du stimulai. Vienas jų būna pastovus (etalonas), o kitas – kintantis. Jei bandymo metu abu stimulai lygūs, tai tiriamasi ir pasakys, kad jie nesiskiria, o jei kintantį stimulą pradėsime keisti, tuomet tiriamasis pasakys, kuris stimulas aukštesnis ar žemesnis. Atskirti tokius ar kitokius du stimulus mums padeda skyrimo slenkstis. Jis – minimalus stimulo pokytis, sukeliantis vos pastebimmą pojūčio pokytį. O skyrimo slenkstis su pradiniu intensyvumu vadinamas diferenciniu slenksčiu. (Bagdonas, 1997, p. 22-26)

G.T.Fechneriui kilo geniali mintis matuoti pojūtį šiuo vos pastebimu skirtumu, tačiau ieškodamas būdų pojūčiui matuoti, pasirėmė Vėberio suformuotu principu. Taip buvo išvesta Vėberio – Fechnerio furmulė:

S = k * log I

S- pojūtis, k – konstanta, I – stimulo intensyvumas.

Vėberio – Fechnerio dėsnis teigia, kad pojūčio stiprumas yra tiesiog proporcingas stimulo intensyvumo logaritmui. Šis dėsnis kartais vadinamas pagrindiniu psichofizikos dėsniu. (Bagdonas, 1997, p. 28-29)

Tikslas: nustatyti Vėberio – Fechnerio dėsnį.