Vėberio - Fechnerio dėsnio tikrinimas

Pasaulį mes pažįstame dėka pojūčių. Tai nagrinėja psichofizikos mokslas, susiformavęs kognityvinės ir eksperimentinės psichologijos sandūroje. Psichofizika yra XIXa. vidurio moderniosios psichologijos šaka, kurios pradininkas yra vokiečių mokslininkas G.T. Fechneris (Psichologijos žodynas, 1993). Vienas iš psichofizikos uždavinių yra nustatyti mūsų pojūčių ir distalinio arba proksimalinio stimulo fizinių parametrų ryšį (Vaitkevičius, 2002).

Pojūtis – „išorės pasaulio objektų savybių ir organizmo vidaus reiškinių atsispindėjimas psichikoje“ (Psichologijos žodynas, 1993, p. 214).

Stimulas – „reakciją sukeliantis išorinis arba vidinis poveikis individui. Fiziologijoje ir psichofiziologijoje stimulo sąvoka reiškia dirginimą“ (Psichologijos žodynas, 1993, p.294).

Kiekvieno mūsų jutimai yra apibūdinami svarbiausiu parametru, kuris vadinamas - jautris. Jautris yra apibūdinamas jutimo slenksčiais, kurie yra absoliutūs ir santykiniai (Vaitkevičius, 2002). Riba – tarp „jaučiu“ (yra pojūtis) ir „nejaučiu“ (nėra pojūčio), buvo pavadinta absoliučiu pojūčio slenksčiu. Absoliutus slenkstis skiriamas į apatinį (žemutinį) ir viršutinį. Apatinis absoliutus slenkstis – dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį. Viršutinis – didžiausias dirgiklio stiprumas, galintis sukelti adekvatų pojūtį (po jo pojūtis nustoja augęs). Dar vienas svarbus šios srities terminas yra intensyvumo skyrimo (diferencinis) slenkstis. Tai minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčio pasikeitimą. Kad būtų galima nustatyti, kaip žmogus skiria du stimulus, reikalingas specialus bandymas, kurio metu tiriamajam vienu metu arba vienas po kito pateikiami du stimulai. Vienas jų būna pastovus (etalonas), o kitas – kintantis. Jei bandymo metu abu stimulai lygūs, tai tiriamasi ir pasakys, kad jie nesiskiria, o jei kintantį stimulą pradėsime keisti, tuomet tiriamasis pasakys, kuris stimulas aukštesnis ar žemesnis. Atskirti tokius ar kitokius du stimulus mums būtent ir padeda skyrimo (diferencinis) slenkstis. (A.Bagdonas, 1977, p. 25)

Absoliutus arba santykinis slenkstis yra išreiškiamas minimalia fizikinio stimulo energija arba stipriu, kuris yra susijęs su šio stimulo pojūčiu arba pokyčiu. Šis fizikinis dydis yra pažymimas ∆I. Psichofizikus domina, kokia turi būti minimali dydžio ∆I vertė, kad žmogus pastebėtų dviejų stimulų, kurių parametrai lygūs I ir I+∆I, skirtumą. (A.Bagdonas, 1977). Vokiečių mokslininkas P. Bugeras nustatė, kad šis minimalus, vos pastebimas dydis ∆I priklauso nuo dydžio I ir ∆I/I = const. Vėliau G. Fechneris iš to padarė loginę išvadą: pastovus dydis ∆I/I apibūdina vos pastebimą mūsų subjektyvaus pojūčio pokytį. (P.H. Vaitkevičius, 2002, p.16-17).

Vėliau remiantis Bugerio ir Vėberio nustatytais dėsningumais Fechneris nustatė, kad pojūčio (S) stiprumas yra tiesiog proporcingas jį sukėlusio stimulo intensyvumo (I) logaritmui: S = k · logI (S - pojūtis, k – konstanta, I – stimulo intensyvumas). Tai vienas iš pagrindinių psichofizikos dėsnių. Dažniausiai jis vadinamas Vėberio – Fechnerio, tačiau kartais ir Bugerio – Vėberio – Fechnerio, ir tiesiog Fechnerio dėsniu. (Bagdonas, 1997)

Tikslas – patikrinti Vėberio-Fechnerio dėsnį.

Uždaviniai:

1. Rasti viršutinį ir apatinį skyrimo slenksčius.
2. Apskaičiuoti konstantą.
3. Palyginti pirmos ir antros serijos slenksčius ir konstantas.

Hipotezės:

1. Padidinus stimulo rodymo trukmę pojūčių slenkstis sumažėja.
2. Diferencinis slenkstis pastovus dydis.