Weberio – Fechnerio dėsnio tyrimas

Jutimas yra procesas, kai mūsų jutimo receptoriai ir nervų sistema priima bei pateikia aplinkos dirgiklių energiją (Myers, 2008). Jutimo operacija prasideda receptoriuose, kai pastarieji išorinę fizinę energiją paverčia elektriniu signalu, kuris pasiekia nervų sistema ir gali būti joje išanalizuotas. Šioje stadijoje įsijungia suvokimas – ši procedūra apibūdina jutimo apdorojimą ir interpretavimą. Galima suprasti, kad jutimas ir suvokimas – neatsiejami kasdienybės procesai. Svarbiausias parametras, apibūdinantis pojūčius, yra jautris, jis apibūdinamas jutimo slenksčiais, kurie gali būti absoliutūs ir santykiniai (Vaitkevičius, 2002). Absoliutusis slenkstis – mažiausias dirgiklis, galintis sukelti pakankamą pojūtį; santykinis slenkstis – mažiausias dirgiklio pokytis, kuris gali sukelti pojūčių pokyčius. Slenksčių matavimus pirmieji aprašė Ernstas Weberis ir Gustvas Fechneris. Daugiau nei prieš šimtmetį E. Weberis pastebėjo, kad, norint suvokti dviejų dirgiklių skirtumą, jie turi skirtis pastoviu dirgiklių skirtumo ir etaloninio dirgiklio reikšmės santykiu – konstanta:

ΔI/I=const.

Ši išraiška vadinama Weberio dėsniu. Vėliau Fechneris Weberio dėsnio lygtį išreiškė kitaip, argumentuodamas, kad minimalus fizikinio stimulo pokytis sukelia minimalaus subjektyvaus pojūčio ΔS pokytį (Švegžda ir Stanikūnas, 2014):

ΔI/I=kΔS.

Šioje lygtyje k – proporcingumo koeficientas. Mokslininkas darė prielaidą, kad jo suformuluotas dėsnis galioja ir itin mažiems dyžiams ir šį santykį išreiškė diferencialine lygtimi, kurios sprendinys yra Weberio – Fechenerio algebrinė lygtis (Švegžda ir Stanikūnas, 2014). Toji lygtis ir yra Weberio – Fechnerio dėsnis, kuris nusako pojūčio priklausomybę nuo stimulo fizikinio parametro I reikšmės (Vaitkevičius, 2002).

Darbo tikslas – nustatyti, ar galioja Weberio – Fechnerio dėsnis tiriant skirtingų ilgių tieses (400, 200, 100 ir 50 pikselių) ir jų pokyčius.