Teisinės kalbos kultūros konspektas

Anot kalbininko J.Palionio, bendrinė literatūrinė kalba - „tai daugiau ar mažiau apdorota, sunorminta kalba, tarnaujanti kurios nors tautybės bendriesiems tarpusavio susižinojimo reikalams.“ Lietuvių bendrinės kalbos vartojimo normos lemia lietuvių kalbos kultūros normas.

Teisinės kalbos kultūros sąvoka apima: 1) teisininko mokėjimą kalbėti ir rašyti; 2) teisininko elgesio normas kalbant; 3) praktinį teisės kalbos mokymo darbą, švietimą.

Kalbos funkciniai stiliai

Kalbos funkciniai stiliai − vienas iš stilistikos mokslo nagrinėjimo objektų; minčių reiškimo būdas, kylantis iš autoriaus (kalbančiojo, rašančiojo) psichikos ir tikslų atitinkamai paveikti adresatą (klausytoją, skaitytoją) ir lemiantis kalbos priemonių (jų variantų) pasirinkimą.

Pagal pagrindines kalbos funkcijas ir kalbos vartojimo sritis skiriami penki lietuvių kalbos funkciniai stiliai:

• šnekamasis (buitinis),
• grožinis (meninis),
• mokslinis,
• publicistinis,
• kanceliarinis (administracinis).

Paskutinieji trys stiliai kartais vadinami dalykiniais stiliais.

Kalbos autoriaus atžvilgiu skiriamas individualus stilius (susideda iš atskiro asmens kalbai būdingų stilistinių ypatybių). Kiekvienas funkcinis kalbos stilius turi būdingų bruožų.

Kanceliarinis stilius dar vadinamas oficialiuoju dalykiniu arba administraciniu stiliumi. Vartojamas pareiškimuose, prašymuose, skelbimuose, nutarimuose,įvairiuose dokumentuose,įstatymuose, tarnybiniuose raštuose. Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas bei standartas (šabloniškiausias iš visų funkcinių kalbos stilių), dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas, intelektualumas, nebūdingos - individualumas, emocionalumas, vaizdingumas. Šio stiliaus tekstų kalba tradiciška, būdingi štampai, standartai, griežtai nustatytos formos. Leksikai būdinga žodžių vartojimas tiesioginėmis reikšmėmis, profesinė terminologija, sintaksei - sustabarėję žodžių junginiai, beasmenės neveikiamųjų dalyvių ir padalyvių konstrukcijos, ilgi sakiniai. Mokslinio stiliaus vartojimo sritis - mokslinė visuomenės veikla (disertacijose, monografijose, straipsniuose, vadovėliuose, paskaitose, pranešimuose). Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Skiriami 2 mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis.

Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra tezės, straipsniai, studijos, monografijos, vadovėliai. Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją - komunikatyvinę. Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas ir aiškumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Būdingi terminai. Žodžiai beveik visada įgyja tiesioginę reikšmę. Sakiniai ilgoki, griozdiški (šabloniški). Nebūdingos ypatybės - vaizdingumas ir emocionalumas. Šaukiamųjų sakinių moksliniame stiliuje nepasitaiko, klausiamieji itin reti. Pirmieji ir antrieji asmenys taip pat nevartojami. Stilistinių ypatybių santykis konkrečiame tekste priklauso nuo žanro, temos, kalbos formos, nuo autoriaus individualybės.