Kalėjusių asmenų socialinė integracija

Winston’as Churchill’is yra pasakęs, kad “apie visuomenę galima spręsti iš jos požiūrio į kalėjimus”. Tačiau šią frazę galima suprasti ir plačiau: taip, kaip visuomenė vertina ne tik kalėjimų sistemą, bet ir pačius nuteistuosius, kiek ji yra atvira pokyčiams, kokias pastangas deda integruodama kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlikusius asmenis, rodo visuomenės sąmoningumą ir pasirengimą spręsti opias problemas. Probleminėms socialinėms grupėms skiriamas papildomas dėmesys yra vienas iš svarbiausių dalykų, garantuojančių vieningos ir sveikos visuomenės kūrimą.
Viena jautriausių socialinių grupių yra į laisvę išeinantys nuteistieji, kurie pasižymi tuo, kad kažkada pamynę visuomenės taisykles, t.y. įvykdę nusikaltimą, dabar bando atgal į ją sugrįžti. Tačiau vos tik palikę laisvės atėmimo įstaigos teritoriją jie atsiduria aplinkoje, kuri kartais dėl įvairių išankstinių nuostatų ir tradicijų nėra pasiruošusi juos priimti. Buvęs kalinys, neturėdamas tinkamų komunikacijos bei darbo įgūdžių, dėl įvykdytų nusikaltimų praradęs ryšį su artimaisiais ir draugais, dažnai pasirenka patį lengviausią kelią – vėl nusikalsti ir taip grįžti į jam pažįstamą aplinką. Norint tam užkirsti kelią būtini du dalykai: veiksmingos ir efektyvios integracijos programos, kurių priėmimas ir įgyvendinimas priklauso nuo politinės valios, ir brandus visuomenės požiūris bei pastangos keisti neigiamą požiūrį į buvusius kalinius. Tik tokia socialinė ir institucinė integracija gali pakeisti dabartinę situaciją, kada buvę nuteistieji vis dar yra visuomenės paribiuose ir nesugeba sugrįžti į normalų gyvenimą.
Tačiau kalbant apie nuteistųjų grįžimą į visuomenę ir tapimą pilnaverčiais ir pilnateisiais nariais nėra tikslinga naudoti terminą “reintegracija” , nes jis suponuoja, kad prieš įvykdydami nusikaltimą kaliniai jautėsi integravęsi į visuomenę. Duomenys rodo, kad darydami nusikalstamus veiksmus daugelis nuteistųjų jau tada nesijautė visuomenės dalimi – neturėjo šeimų arba santykiai su artimaisiais buvo problematiški, jie buvo įgiję tik pradinį išsilavinimą, neturėjo darbo įgūdžių. Todėl palikdami laisvės atėmimo įstaigas buvę nuteistieji gauna galimybę antra kartą pradėti konstruoti savo gyvenimą nuo pradžių, tačiau tam reikia socialinius įgūdžius ir gebėjimus, būtinus sėkmingai integracijai į visuomenę, pradėti formuoti dar atliekant bausmę. Užsienio šalių praktika rodo, kad sėkmingai vykdomos integracijos programos mažina pakartotinų nusikaltimų tikimybę, o laisvės atėmimo bausmę atlikę asmenys toliau sėkmingai gyvena laikydamiesi visuomenės taisyklių. Požiūris, kad žmogus gali pasikeisti, jei tik jam sudaromos tinkamos sąlygos, vyrauja vakarietiškose visuomenėse, taip mažindamas socialinę įtampą tarp visuomenės narių.
...