Socialinio mokslo specifika

Mokslas nėra vienintelis, ar svarbiausias, žmonijos kultūros fenome¬nas, ir net mokslo gerbėjai ne visada ge¬rai supranta šios veiklos srities specifi¬ką. Kitaip tariant - mokslas - gana pavojingas užsiėmimas: galima greitai prarasti žemę po kojomis. Galima taip stipriai nutolti nuo kasdienio pasaulio, kad jau norisi klausti, kuris iš jų yra tikresnis: mokslo kuriamas ar kasdienybės, matomas ar nematomas pasaulis? Mokslo filosofijos, psichologijos ir žinojimo sociologijos paskirtis - padėti įveikti šį realybės praradimo pojūtį. Po Thomas Kuhno darbų požiūris į mokslą tapo daug realistiškesnis – buvo sugrįžta prie tiesos, kad vadinamasis mokslinis objektyvumas yra tam tikros mokslininkų bendruomenės kūrinys.
Socialinis mokslas ilgą laiką buvo moralės mokslų, o tiksliau – moralės filosofijos - dalis, kitaip tariant, tarp moralinio ir mokslinio tikėjimo neegzistavo kokio nors didesnio konflikto. Keistai būtų atrodęs šiuolaikinis socialinis mokslas, save traktuojantis kaip moralinių mokslų padalinį, kai jau net menai atvirai pradėjo kalbėti apie savo amoralumą, nepriklausomybę nuo etikos. Sociologai buvo priversti pasakyti, kad jie taip pat pritaria “menas menui” idėjai.
Buvo tikima, kad autonomiškas socialinis mokslas gali tapti vienu svarbiausiųas socialinę pažangą skatinantis veiksnys. Socialinio mokslo atstovai suprato, kad jie gali patys legitimuoti savo veiksmus be kokio nors didesnio Apšvietos laikų socialinių ir politinių idėjų poveikio. Socialinio mokslo specialistai yra ne žmonijos pažangos skatintojai, bet informacijos apie visuomenę gamintojai.