Kalbėjimo ir kalbos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo aspektai

  Kalba – žmogaus turtas. Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti. Net įvairių religijų šventose knygose paliudijama dieviška kalbos prigimtis, į ją žvelgiame kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo visos kitos bežadės kūrinijos.

Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų kiekvienas vaikas girdi begalę žodžių, sakinių, dainelių, pasakojimų, pagirimų ir dar begalę įvairiausių dalykų iš tėvelių ir aplinkinių lupų. Suaugusiojo žmogaus kalba yra didžiausias pavyzdys vaiko kalbai. Neretai atėjus laikui vaiką išleisti į darželį ar priešmokyklinio ugdymo grupę tėveliai ir pedagogai pastebi, jog vaikas neištaria tam tikrų garsų, jis kalba atskirais žodžiais, o ne sakiniais, neretai nesugeba papasakoti norimų dalykų iš savo patirties. Pasak logopedės K. Jurevičiūtės itin svarbu atkreipti dėmėsį į vaikų daromas kalbos klaidas bei taisyklingai ugdyti 2-6 metų vaikų kalbos įgudžius, pritaikyti metodines priemones vaikų kalbos įgudžiams gerinti, kad ateityje vaikas kalbėtų sklandžiai, rišliai bei gebėtų papasakoti tai ką jis nori ir lengviau komunikuotu su aplinkiniais.

• Darbo tikslas – išanalizuoti mokslinę literatūrą apie kalbėjimo ir kalbos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo aspektus.
• Darbo uždaviniai :

1.         Išanalizuoti mokslinę literatūrą.

2.         Išsiaiškinti vaikų kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, ugdymo aspektus.

3.         Išanalizavums mokslinę literatūrą atrasti būdus, kurie padeda pašalinti vaikų kalbėjimo ir kalbos sutrikimus.