Klausos sutrikimų turinčių mokinių mokymas lietuvių kalbos

Bendrojo išsilavinimo standartuose (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai,2003) sakoma, kad pagrindinis gimtosios kalbos tikslas – išugdyti asmens komunikacinę kompetenciją. Komunikacinė kompetencija čia suprantama kaip gebėjimas suvokti ir interpretuoti mintis, jausmus, faktus raštu ir žodžiu įvairiuose socialiniuose kontekstuose.

N.Bankauskienė, (2006, p.10) remdamasi bendraisiais išsilavinimo standartais sako, kad mokant gimtosios kalbos siekiama ugdyti kalbinį mąstymą, gebėti vartoti įvairias rašytinės ir sakytinės kalbos formas, suvokiant rašymo ir kalbėjimo aplinkybes, estetinę kalbos funkciją; suprasti, kad gimtoji kalba yra tautos ir kultūros pamatas, suvokti jos tradicijas ir gebėti kūrybingai jas plėtoti.

Dirbant su klausos sutrikimų turinčiais vaikais susiduriame ne tik su kurtumo ar neprigirdėjimo problema, bet ir klausos sutrikimo daroma įtaka kalbai ir jos išsivystymui. Mokykloje vaikai mokosi lietuvių kalbos kaip pagrindinės komunikacijos priemonės, sąlygojančios mąstymą. Tačiau dažnai vaikai pradedami mokyti per vėlai, t.y. nėra gavę specialaus ikimokyklinio paruošimo ir šis „pavėlavimas“ tampa rimtu trukdžiu mokantis kalbos per visą mokymosi laikotarpį. Pasak surdopedagogės L.Morkevičienės (1997) sutrikusios klausos vaikui mokantis lietuvių kalbos tenka trigubas krūvis:tuo pačiu jis mokosi suprasti kalbą, kalbėti ir įgyti kalbos sistemos pagrindus. Todėl svarbiausias lietuvių kalbos ugdymo kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre tikslas – asmens su klausos sutrikimais lingvistinė, komunikacinė ir kultūrinė kompetencija. Mokydama vaikus lietuvių kalbos remiuosi bendraisiais išsilavinimo standartais ir siekiu, kad vaikai žinotų kalbos sistemos pagrindus, išmoktų taisyklingos rašybos ir skyrybos, išmoktų taisyklingos tarties pagal savo galimybes, suprastų kalbos reikšmę asmens, tautos, žmonijos atžvilgiu, suprastų kalbos visuomeninę, kultūrinę prasmę, suvoktų, kad kalba yra tautos kultūros pamatas, gebėtų naudotis kalba kaip pagrindine komunikacijos priemone ir gebėtų ja remtis mokantis kitų dalykų.

2. Tikslų ir turinio matrica pagal Bloom‘o taksonomiją.

Anot L.Šiaučiukėnienės ir N.Stankevičienės (2005, p.50), mokymo tikslai glaudžiai susiję su ugdymo tikslais, padeda juos realizuoti, naudojant įvairias didaktines priemones, mokymo turinį ir jo įsisavinimo metodiką.

1956 m. Bloom‘as pasiūlė ugdymo tikslų taksonomiją, kurioje sistemiškai suklasifikavo tikslus pagal svarbą. Jo ugdymo tikslų taksonomija suskirstyta į tris sritis:

• Pažinimo tikslai, kurie susiję su žinojimu, supratimu, atpažinimu, mąstymu, vertinimu.
• Emociniai – susiję su jausmais, nuostatomis.
• Psichomotoriniai – paremti veiksmo būdais.

Jungdamas veiklą ir turinį, pažintiniams tikslams Bloom‘as sudarė mokymo tikslų matricą:

• Žinios (atgaminti,atpažinti, išmokti, nustatyti, apibrėžti).
• Supratimas (išversti, pakeisti, pasakyti savais žodžiais ir pan.).
• Pritaikymas (apibendrinti, parinkti, išrutulioti, suorganizuoti, taikyti, klasifikuoti).
• Analizė (atskirti, aptikti, klasifikuoti, išplėsti, palyginti ir pan.).
• Sintezė (rašyti, papasakoti, sudaryti, perduoti, sukurti, suformuluoti išvadas).
• Įvertinimas (susidaryti nuomonę, patvirtinti, įvertinti,nutarti, refleksuoti).