Specialiųjų poreikių mokinių ugdymas pradinėse klasėse

Lietuvos visuomenė yra nevienalytė ne vien etniniu, religiniu, rasiniu, ekonominiu, socialiniu požiūriu, bet ir fizinės - psichinės sveikatos lygiu bei galimybėmis. Todėl XX a. pabaigoje, atgavus nepriklausomybę, mūsų valstybei tapo būtina kurti savo švietimo sistemą, remiantis kitų šalių sukaupta patirtimi. Vis dažniau pradėta kalbėti, kad ir specialiųjų poreikių turinčius vaikus būtina integruoti į bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo procesą, nepaskiriant jų ugdymo tik specialiosioms įstaigoms. Kita vertus, nuolat besikeičiančios gyvenimo aplinkybės ir tapimas Europos Sąjungos dalimi šią integraciją verčia spartinti ir įgyvendinti kuo kokybiškiau. Taigi 2011 metais buvo priimtas naujas LR Švietimo įstatymas, kuriame pabrėžiama, kad šių vaikų ugdymas yra neatskiriama viso švietimo dalis.
Poreikį sėkmingai organizuoti specialiojo ugdymo procesą atspindi mokslininkų dėmesys šiai temai. A. Ališauskas (2002), J. Ambrukaitis, J. Ruškus (2002) atskleidė specialiųjų poreikių turinčių vaikų mokymo metodikų, programų keitimo aktualijas. Šie autoriai teigė, kad mokinys paprastai yra suvokiamas kaip ugdymo objektas. Todėl kiti ugdymo proceso dalyviai (pedagogai, specialieji pedagogai, logopedai, tėvai ir kt.) neintegruoja mokinio, turinčio specialiųjų poreikių, į visavertį ugdymo procesą. Mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, dalyvavimui ugdymo procese pagrindinį dėmesį skyrė L. Miltenienė, J. Ruškus, A. Ališauskas (2003). Jie pabrėžė, kad tėvų požiūris į mokinių specialiųjų poreikių tenkinimą ir tėvų dalyvavimą ugdymo procese tiesiogiai priklauso nuo įvairių socialinių - demografinių veiksnių (išsilavinimas, šeimos pajamų dydis, darbas ir t.t.).
I. Kaffemanienė (2001) teigė, kad požiūris į specialiųjų poreikių mokinių integraciją Lietuvoje keičiasi itin silpnai. Visuomenėje įsitvirtinusios neigiamos nuostatos į specialiojo ugdymo integravimą ir į turinčių specialiųjų poreikių mokinių dalyvavimą ugdymo procese. D. Balčiūnas, K. Kardelis (2005) pažymėjo, kad pedagogų požiūris į specialiųjų poreikių vaikų ugdymą gali turėti reikšmingos įtakos tenkinant mokinio specialiuosius poreikius. J. Ambrukaitis (1999) pripažino, kad ugdymo įstaigoje problemos dėl specialiųjų poreikių mokinių integravimo dažniausiai atsiranda dėl pedagogų netinkamo požiūrio.