Kalbinio bendravimo kaip tautos kultūros savitumo ugdymo aspektai pagrindinėje mokykloje

Tauta, kultūra ir kalba yra tarpusavyje susijusios. Asmens ir tautos patyrimas fiksuojamas kalba. Kultūros tęstinumas, perimamumas be kalbos būtų negalimas. Etnolingvistų teigimu, kalboje betarpiškai atsispindi mentalinis, materialinis visuomenės, tautos gyvenimas, pasaulėjauta (Gudavičius, 2000, 19). Per kalbą galima pažinti tautos dvasią. Būtent ji, kalba, dažniausiai laikoma tautinio ir kultūrinio savitumo pagrindu. Pasak žymaus vokiečių mąstytojo V. Humboltdo, kalba yra lyg išorinė tautos dvasios išraiška, tautos kalba yra jos dvasia, o tautos dvasia yra jos kalba – sunku įsivaizduoti labiau sutampančius dalykus (žr. Gudavičius, 1980, 71). Mokant kalbos, svarbus civilizacijos, tautos kultūros savitumo pažinimo principas. Šis mokymo aspektas sudaro galimybę pažinti kalbos ypatumus, kalbinę raišką (žr. Pauža, 2002, 51).

Darbo aktualumas ir naujumas. Kalba yra svarbiausia komunikacijos priemonė ir išraiška. Kalbinis bendravimas – visapusiškiausias ir ypač paveikus komunikacijos būdas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos lietuvių kalbos Bendrojoje programoje (toliau – LKBP), Išsilavinimo standartuose akcentuojama, kad mokinių komunikaciniams įgūdžiams šių dienų mokykloje turėtų būti skiriamas deramas dėmesys. Šiandieniniam žmogui komunikacinė veikla labai svarbi. Būtina mokėti sėkmingai bendrauti, laisvai ir sklandžiai reikšti mintis, nuomonę, jausmus, tiksliai perduoti informaciją, kalbėti įvairiose situacijose ir pan. Pabrėžiama, jog lietuvių kalba mokykloje visapusiškiau nei kiti mokslai gali ugdyti gebėjimus, susijusius su kalbiniu bendravimu (komunikacija). Komunikacinės mokinio kompetencijos ugdymas tapo viena iš svarbiausių gimtosios kalbos kaip mokomojo dalyko paskirčių pirmuosius dešimt mokymo metų.

Lietuvai integravus į europines struktūras bei vis didėjant visuomenės mobilumui, natūraliai iškilo tautinės tapatybės problema. Pasak žymios lietuvių kalbininkės A. Paulauskienės (2000), apmąstant dabartinę lietuvių tautos situaciją, matomas sustiprėjęs vitalinis išlikimo pradas, o visi prioritetai atiduodami ekonominiam augimui. Siekiama išsiversti, kaip nors įsitvirtinti nors gyvenimo paviršiuje. Dažnai – bet kokiomis priemonėmis. Nesirenkamos priemonės atpalaiduoja tamsiąsias žmogaus jėgas, instinktus. Lūžio situacijoje neišvengiamai daugėja tamsos, agresijos, smurto. Ir beveik neišvengiamai silpsta ir slopsta kultūrinis tautos gyvybingumas. Kaip pabrėžia minėta kalbininkė, jeigu iš akių išleisime dvasinį augimą, neteksim visko. Jeigu savoji kultūra ir kalba pasirodys antrarūšė, mes būsime ne mes (Paulauskienė, 2000, 31-31). Šie A. Paulauskienės teiginiai tik patvirtina tautos kultūros savitumo ir kalbinio bendravimo ugdymo svarbą. Tik išsaugodami savo savitumą, tik mums būdingą kultūrą, būsime įdomesni kitiems – visam pasauliui.

Lietuvoje įvairius kalbinio bendravimo ugdymo aspektus tiria E. Federavičienė, V. Glebuvienė, J. Dailidienė, O. Jacikevičienė, D. Sirtautienė ir kt. G. Čepaitienės, A. Kučinskaitės darbuose kaip tautos savitumo išraiška aptariamas lietuvių kalbos etiketas. Dažniausia nagrinėjamas ikimokyklinio amžiaus, pradinių klasių kalbinis bendravimas. Plačiau netyrinėti kalbinio bendravimo kaip tautos kultūros savitumo ugdymo aspektai pagrindinėje mokykloje (5-8 klasėse). Tad analizuojama tema svarbi tiek ugdymo praktiniu, tiek teoriniu aspektais.

Tyrimo problema. Tiriant kalbinį bendravimą kaip tautos kultūros savitumo ugdymą, kyla klausimas: kokią įtaką lietuvių kalbinio bendravimo ypatumų pažinimas gali turėti tautinio savitumo (identiteto) ugdymui.

Tyrimo objektas – kalbinis bendravimas kaip tautos kultūros savitumas ir jo ugdymo aspektai pagrindinėje mokykloje (5-8 klasėse).

Tyrimo hipotezė. 5-8 klasių mokinių kalbinio bendravimo kaip tautinio savitumo ugdymas bus efektyvus, jeigu: 1) per įvairių dalykų pamokas bus akcentuojamos idėjos, atskleidžiančios specifinius lietuvių kultūros ypatumus; 2) bus naudojamasi lietuvių kalbos integraciniais ryšiais su istorijos, etikos, geografijos dalykais; 3) šioms idėjoms diegti bus kryptingai panaudojama ne tik pamokinė, bet ir nepamokinė veikla.

Tyrimo tikslas – atskleisti kalbinio bendravimo kaip tautos kultūros savitumo ugdymo, formuojant mokinių tautinį identitetą, turinį bei jo realizavimo pedagogines galimybes, aspektus pagrindinėje mokykloje.

Uždaviniai:

1. išanalizuoti mokslinę literatūrą darbe nagrinėjamu aspektu;
2. išnagrinėti kalbinį bendravimą kaip tautos kultūros savitumo ugdymą, atskleidžiant jo reikšmę mokinio socializacijos procese;
3. ištirti lietuvių kalbos, istorijos, etikos mokytojų, 5-8 klasių mokinių ir jų tėvų požiūrį į tautos kultūros savitumo ugdymą;
4. atskleisti mokinių kalbinio bendravimo kaip tautos kultūros savitumo ugdymo galimybes pagrindinėje mokykloje.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros, švietimo dokumentų, metodinių priemonių, susijusių su nagrinėjama tema, analizė.
2. Mokinių stebėjimas, pokalbiai su ugdytiniais, mokytojais.
3. Mokinių, mokytojų, tėvų anketavimas, gautų duomenų analizė, statistinių duomenų analizė.

Dokumentų analizė sudaro galimybę susipažinti su valstybinėmis nuostatomis kalbinio bendravimo ugdymo klausimais. Metodinių priemonių (lietuvių kalbos, literatūros vadovėlių) analizė atskleidžia, ar/ir kokiais būdais tautinio savitumo idėjos integruojamos į kalbinio bendravimo ugdymo procesą. Stebėjimo, pokalbių metu su mokiniais, mokytojais siekiama išsiaiškinti jų nuostatas apie kalbinį bendravimą kaip tautos kultūros savitumo ugdymą. Anketinė apklausa naudojama tiriant mokytojų, mokinių, tėvų požiūrį į tautos kultūros savitumo ugdymą, kalbinio bendravimo kaip tautos kultūros savitumo ugdymo galimybes pagrindinėje mokykloje. Statistinė analizė taikoma apdorojant konstatuojamojo anketinio tyrimo rezultatus.

Tyrimo bazė, imtis. Tyrimas atliktas Šiaulių „Romuvos“ pagrindinėje mokykloje. Jame dalyvavo 86 5-8 klasių mokiniai, 41 jų tėvas ir 13 lietuvių kalbos, etikos, istorijos mokytojų.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, keturios dalys, išvados, rekomendacijos, santrauka, literatūros sąrašas ir priedai.