Konservatoriška J.R.R. Tolkieno kova su (post)modernybe, arba kaip hobitas Žiedą nešė

Imtis nagrinėti literatūros kūrinį iš politinės filosofijos perspektyvos gali būti ir sunku, ir lengva, nes pats literatūros ir filosofijos santykis yra ganėtinai dviprasmiškas. Filosofai ir literatūrologai pasiskirsto į dvi stovyklas: į tuos, kurie visiškai atmeta filosofijos ir literatūros bendrumą ir tuos, kurie mąsto apie filosofiją ir literatūrą kaip apie beveik tapačius dalykus.Prie pirmųjų galime priskirti Platoną, kuris savo veikale “Sokrato apologija” visiškai nuvertina poetus: “tai, ką jie kuria, ne iš jų išminties eina, bet iš kažin kokio įgimto gabumo, iš dieviško įkvėpimo, to paties, kaip burtininkų ir pranašų. Juk ir pastarieji daug gražių daiktų pripasakoja, patys nesuprasdami, ką sako.” Savo plejadą prieš poetus Platonas tęsia ir “Valstybėje”, kurioje iš esmės subordinuoja poeziją filosofijai: “versti juos arba įkūnyti savo kūriniuose gerus papročius, arba visai atsisakyti kūrybos” . Tačiau toks požiūris yra tik viena medalio pusė: daug filosofų Platonui paprieštarautų, vienas jų – M. Heideggeris, kuris teigia, jog “poezija nėra tik laikinas susižavėjimas arba tik susijaudinimas bei smagus pokalbis. Poezija yra istoriją laikantis pagrindas. Todėl ji nėra kultūros apraiška, tuo labiau tik gryna išraiška kokios nors “kultūros sielos”. Mūsų būvimas savo pagrinde yra poetinis.” Taip pat Antanas Maceina sako, kad “tarp poezijos ir filosofijos esama gilaus išvidinio ryšio, <...> filosofijos ir poezijos keliai išsiskiria nuvesdami šias dvi seseris į skirtingus išraiškos pavidalus, tačiau jų abiejų šaknys keroja toje pačioje dirvoje, būtent žodyje.” Kadangi ėmiausi nagrinėti literatūrinį kūrinį, žinoma, remsiuosi antrąja literatūros ir filosofijos ryšio samprata.Derėtų paminėti, kad nagrinėjant literatūros kūrinį iš politinės filosofijos perspektyvos labai svarbios yra autoriaus politinės pažiūros, nes jos vienaip ar kitaip atsispindi kūriniuose. Paties J. R. R. Tolkieno politinės pažiūros buvo ganėtinai konservatyvios – tai galime suprasti skaitant jo laiškus draugams ir kolegoms. Į juos nesigilinant kyla pavojus patį “Žiedų Valdovą” interpretuoti kaip eilinę pasakaitę prieš miegą, tačiau skaitant Tolkien’o korespondenciją aiškėja, kad daugeliu aspektų jo politinės pažiūros padarė ženklią įtaką jo kūriniams.Šio darbo pagrindinis tikslas yra parodyti, kaip autoriaus konservatyvumas skleidžiasi pačioje “Žiedų valdovo” trilogijoje, atrasti sąsajų su įvairiais konservatyviais politikos filosofais ir parodyti, kad Tolkieno kūryba gali būti suprasta kaip moderniosios ir liberaliosios visuomenės kritika. Pirmiausia išnagrinėsiu tradicinę draugystės sampratą, po to tolkinišką patriotizmą ir galiausiai temas, dominuojančias didžiosios daugumos konservatyviųjų politikos filosofų tekstuose, būtent: autoritetas, istoriškumas ir tradicija.