BRITŲ IR SOVIETŲ NESUTARIMAI DĖL IRANO

„Vidurio Rytų regiono naftos atradimas ir jos eksploatavimas gali tapti arba to regiono išsigelbėjimu, arba prakeiksmu.”

T. H. Vail Motter

Šiuolaikinėse ekonomikos sistemose žaliavos yra svarbus faktorius, lemiantis ne tik pramonės veiklos efektyvumą, bet ir užtikrinantis žmonių gerbūvį. Nafta – pagrindinė žaliava ir bene svarbiausias pasaulinės energijos šaltinis, dažnai įvardijamas „juoduoju auksu“. Naftos ištekliai valstybei yra svarbūs ne tik kaip ekonominio saugumo garantas, bet kaip ir jos galią laiduojantis turtas. XIX a. pradėjus žvalgyti naftos išteklių plotus kilo konfliktai tarp valstybių dėl jų interesų ir galios grumtynių dėl šių vertingų žaliavų telkinių. Valstybė, kurioje anksčiausiai aptikti didelio masto naftos ištekliai – Iranas.
Nafta buvo didžiausias Irano materialusis turtas, lėmęs tai, kad šalis tapo nuolatiniu užsienio valstybių interesų susikirtimų bei ekspansinės politikos objektu. Valstybių konkurenciją dėl įtakos Irane skatino ir strategiškai patogi geografinė padėtis: Persijos įlanka viliojo savo jūrine prieiga, neužšąlančiais uostais, kuriais bet kuriuo metų laiku galėjo būti vykdomas aktyvus prekybinis tranzitas. Neilgai trukus įtampa peraugo į tarptautinį konfliktą tarp dviejų didžiųjų valstybių – Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos.
Šio rašto darbo tikslas – įrodyti, kad britų ir sovietų nesutarimai dėl Irano tapo Šaltojo karo priežastimi. Šio konflikto eiga pateikiama per 3 valstybių – Irano, D. Britanijos ir Sovietų Sąjungos – vidaus bei užsienio politikos, strateginių tikslų bei ekonominės situacijos analizę.