Hanoverio galvosūkis arba britų kontinentinė politika

XVIII amžių galima būtų pavadinti aljansų amžiumi, visa šimtmetį valstybės vykdė savo užsienio politiką ieškodamos sąjungininkių ir bandydamos jungti savo galias interesų sferoms apginti. Didžioji Britanija, būdama viena iš didžiųjų valstybių, buvo ne išimtis šioje strateginėje politikoje, tad norėdama išlaikyti savo pozicijas Europos arenoje neišvengiamai turėjo dalyvauti kontinentinėje politikoje. Britų monarchai ankstyvuoju XVIII amžiaus laikotarpiu valdė teritorijas Europoje, tad D. Britanijos vaidmuo kontinento politikoje ir diplomatijoje vis didėjo. Britai, turėdami Hanoverį kaip savo įtakos sferą, privalėjo ieškoti sąjungininkų jai išlaikyti. Pagrindinis Didžiosios Britanijos priešas išliko Prancūzija, tačiau, keičiantis valdžioms, keitėsi ir valstybių interesai: Prūsijos iškilimas bei jos ekspansiniai tikslai, valdant Frydrichui antrajam, Austrijos pozicijos kaita, bei šių šalių tarpusavio konfliktas, vėliau peraugęs į Septynerių metų karą, visiškai išbalansavo nusistovėjusią tvarką. Šioms problemoms spręsti kūrėsi nauji aljansai, kurių pagrindu buvo sudarytos sutartys net tarp senų ilgalaikių priešų – toks strateginės politikos pokytis Europoje ir buvo pavadintas “Diplomatine revoliucija”. Didžioji Britanija būdama viena pagrindinių veikėjų šiame laikotarpyje, savo vykdyta politika prisidėjo prie šių strateginių pokyčių, tad kyla klausimas, kokią jūrinę politiką, ypač svarbią santykiuose su Ispanija ir Prancūzija vykdė D. Britanija, kokia buvo britų pozicija aljansų kūrime, ir kokia jos sąveika su kitų valstybių interesais. Aštuoniolikto amžiaus pradžia buvo pažymėta karu dėl Ispanijos įpėdinystės, po kurio pasikeitė britų valdžia – vigus pakeitė toriai, kurie buvo suinteresuoti išlaikyti taiką ir stabilumą užsienio politikoje. Buvo teigiama, kad Britanija įsivels į karą tik tokiu atveju, jei kokia kita jėga pradės karo veiksmus Europoje. Šio darbo tikslas atrasti sąsajas tarp D. Britanijos vykdomos kontinentinės politikos ir Diplomatinės revoliucijos.

Didžiosios Britanijos jūrinė politika

XVII a. antroje pusėje Karališkasis karinis jūrų laivynas tapo galingiausia jėga vandenyse visame pasaulyje, kuriai iš esmės niekas negalėjo rimčiau pasipriešinti nei Atlanto, nei kituose vandenyse. Didžiosios Britanijos jūrinės politikos tema susilaukdavo labai daug debatų tarp pozicinių ir opozicinių valdžios jėgų, svarstant, sprendžiant ir nustatant jos svarbą, laivyno dydį, jūrininkų skaičių ir strategiškai racionalios politikos kryptį. Šiame skyriuje bus atskleistos šios jūrinės politikos arba „mėlyno vandens“ (ang. blue water) politikos raidos kryptys nuo 1714 metų iki 1756 metų, pirmų dviejų Hanoverio dinastijos valdovų – Jurgio I ir Jurgio II valdymo laikotarpiu.