Cukriniai sapnai arba Prancūzijos kolonijinė politika

Septynerių metų karas vykęs Europoje 1756–1763 metais įtraukė visas galingiausias to meto valstybės. Didžioji Britanija, Prūsija ir kelių smulkių Vokietijos valstybėlių koalicija kovėsi prieš Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos sąjungą. Šio globalaus karo pasėkmės ypač reikšmingos, po jo įvyko diplomatinė revoliucija, pasikeitė didžiųjų šalių galios balansas, valstybių sienos, kolonijinės politikos tikslai.
Tačiau nors pasekmės akivaizdžios, istorikai susiduria su daugiapriežastingumo problema. Pagrindinis klausimas į kurį atsakymą sunkiausia rasti - kas darė lemiamą ir stipriasią įtaką, ir kokia buvo svarbiausia priežastis kilti Septynerių metų karui. Galbūt jį išprovokavo anglų ekspansinė kolonijinė politika. Arba karinių technologijų tobulėjimas: žymai didesnis kariuomenių mobilumas, naujos, pažangios karinės ginkluotės išradimai. Atsižvelgiant į nesuskaičiuojamą įvairių šaltinių pateikiamų priežasčių skaičių, nustatyti kuri iš jų yra svarbiausia sudėtinga. Be abejo visi logiškai susiję veiksniai daugiau ar mažiau prisidėjo sukeliant Septynerių metų karą. Tačiau niekas nepaneigs jog Prancūzijos kolonijinė politika, jos siekis dominuoti kolonijose buvo viena iš svarbiausių priežasčių įtakojusių septynerių metų karo pradžią.
Šiame rašto darbe mes sieksime išsamiai aprašyti faktus, įsigilinti į to meto tarpvalstybinius santykius, suformuoti argumentus kurie parodys jog Prancūzijos vykdytos kolonijinės politikos raidą ir kaip tai kavo Septynerių metų karą.