Velnias lietuvių tautosakoje

Velnias-spalvingiausia lietuvių tautosakos mitinė būtybė, turinti nepaprastai daug vardų ir išvaizdų. Ji nevienalytė, chaotiška. Velnias gali būti stiprus ir silpnas, protingas ir kvailas, jaunas ir pavargęs. Jis gali būti siejamas tiek su požemio, tiek su žemės gyventojais. Tautosakoje ir šnekamojoje kalboje jis turi gausybę vardų. Dažnai velnio vardai nusako jo būdą (piktasis, nelabasis, kipšas...), išorės ypatybes (bekulnis, raguotasis, raudondantis...),ar gyvenamąją vietą (balinis, pragarinis, raistinis...). Dalis venio vardų rodo jo keistą, deformuotą išvaizdą.Sprendžiant iš vardų(bekulis, bukis, kablys, naginas, pinčiukas, uodeguotasis ir kt.), velnias buvo įsivaizduojamas kreivas,šleivas, susisukęs, sudžiūvęs, apsileidęs, raguotas, naguotas ir t.t. Velnias dažnai kaitalioja ir savo išorinius pavidalus: gali pasirodyti kaip medžiotojas ar ponaitis, be to jam nesvetimi ir gyvulių, paukščių ar netgi daiktų pavidalai.