Tautosaka lietuvių poezijoje

Tautosaka yra, kaip žinoma, tautos balsas, tautos išmintis. Jei gerai įsiklausysime, gal kiek nustebę suvoksime, kad per amžių amžius jis kartoja vis tą pačią tiesą apie gyvenimo grožį, saulę danguje, paukščius žaliuose medžiuose, amžiną gyvenimo ratą, namų židinio jaukumą, džiaugsmą būti, gyventi, žodžiu, moko visur ir visą laiką regėti didįjį gyvybės stebuklą, Būties stebuklą. Jį galim išvysti drobės rašte, medinėj figūrėlėj, molinio indo formoj, išgirsti skambant dainoje ar pasakoje.Šiandien savo kalboje pristatysiu, kaip tautosaka yra pateikiama S. Nėries ir J. Aisčio kūryboje.

Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. S. Nėries kūryboje tautosaka pasireiškia taip: Panaudojami tautosakos siužetai. Tautosaka stilizuojama, naudojami konkrečios pasakos motyvai, simbolika (,,Eglė žalčių karalienė“). Naudoja realiai egzistuojančius mitologinius simbolius. (namų, ugnelės, kraujo motyvai).Vaizduojami etnografiniai objektai, žmogaus ir gamtos vienybė, kaimo ir miesto priešprieša. Tūkstantmetė tautos išmintis, kurią Salomėja Nėris atrado liaudies kūryboje, įsigėrė į pasaulio matymą bei jutimą, tapo eilėraščio filosofine potekste, slypinčia už poetinių vaizdų. Vaizdai komponuojami tautosakiniu paralelizmo principu, perteikiančiu universalias gimimo, gyvenimo, mirties, prisikėlimo kategorijas. Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Eilėraštis „Lietuvai“ yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“, jame ypač jaučiamas autorės tėvynės ilgesys bei noras į ją sugrįžti. Tai yra ir paskutinis S. Nėries parašytas rinkinys, taigi eilėraščiuose ryškus nerimas dėl artėjančios mirties.