Tautosaka lietuvių literatūroje (S. Nėris, K. Boruta, J. Aistis)

Tautosaka, kitaip dar vadinama tarptautiniu žodžiu „folkloras“ yra kultūrinės informacijos visuma, apimanti pasakas ir pasakojimus, muziką, šokį, legendas, žodinę istoriją, patarles, pokštus ir anekdotus, tikėjimus, papročius, mįsles ir panašiai. Tautosaka tai menas, kuris moko amžinųjų tiesų, idealų, vertybių, kurios žmogui visada yra svarbios. Juk būtent tautosakos motyvais sovietmečiu lietuvių rašytojai gelbėjosi norėdami į savo kūrybą įnešti lietuviškumo. Todėl šiai temai puikiai tinka Vinco Mykolaičio – Putino prasmingi žodžiai: „Tautosakoj, liaudies dainoj mes nusileidžiame į giliausią ir pirmykštę poezijos kūrybos šaknį, kada žmogus kaip kūdikis pirmą kartą atvėrė akis į platųjį pasaulį ir pirmaisiais garsais pareiškė savo vidaus nusiteikimą.“ Manau, kad lietuvių literatūros autorių kūryboje atsispindi kultūros ir istorijos išsaugojimas, tokią savo nuomonę pagrįsiu lietuvių rašytojų sukurtais kūriniais.