Tautosaka lietuvių literatūroje ( J.Biliūnas, A. Baranauskas, V.Kudirka)

Prieš kalbant apie tautosaką, jos reikšmę ir apraiškas literatūroje, reikia aiškiai apibrėžti, kas tai yra. Tautosaka, kitaip dar vadinama tarptautiniu žodžiu „folkloras“ yra kultūrinės informacijos visuma, apimanti pasakas ir pasakojimus, muziką, šokį, legendas, žodinę istoriją, patarles, pokštus ir anekdotus, tikėjimus, papročius, mįsles ir pan., taip pat ir veikla, kurios dėka ši informacija perduodama, būdinga tam tikrai etninei ir/ar socialinei grupei. Kalbant apie tautosakos reikšmę, labai tinkami yra Vinco Mykolaičio-Putino žodžiai: „Tautosakoj, liaudies dainoj mes nusileidžiame į giliausią ir pirmykštę poezijos kūrybos šaknį, kada žmogus kaip kūdikis pirmą kartą atvėrė akis į platųjį pasaulį ir pirmaisiais garsais pareiškė savo vidaus nusiteikimą.“ Tautosaka yra svarbus literatūros motyvas (o jei tiksliau, viena iš jos šakų), ir, kaip teigiama temos pavadinime, „neišsemiamas išminties lobynas ir įkvėpimo šaltinis“ jai. Lietuvių literatūros ryšys su tautosaka yra itin glaudus net iki šių dienų. Taip yra todėl, kad tautosaka moko amžinųjų tiesų, idealų, vertybių, kurios žmogui visada yra svarbios. Be to, jei kalbėtume apie sovietmetį, tautosakos motyvais lietuvių rašytojai gelbėjosi, norėdami į savo kūrybą įnešti ką nors lietuviško. Naudoti istorinių siužetų buvo nevalia, nes juos tuoj pat redaguodavo cenzūra, o abstrakti tautosaka niekam per daug neužkliūdavo. Taigi šioje kalboje norėčiau panagrinėti keletą lietuvių literatūros kūrinių, kurie yra pavyzdiniai tautosakos motyvų panaudojimo prasme: Vinco Krėvės , Antano Baranausko bei Jono Biliūno kūryboje.