Visuomeninių idėjų gynimas lietuvių literatūroje (Kudirka, Maironis)

Lietuvių literatūrai buvo svarbios tokios vertybės kaip meilė tėvynei, gamtai, gimtajai kalbai, Lietuvos kultūrai. Buvo nepamirštas žmogiškumas bei dvasingumas, bet visuomenės interesai buvo laikomi svarbesniais. Vieni svarbiausiu visuomenės idėjos gynimo tautos žadintojai buvo V. Kudirka ir Maironis, kurie nepamiršo, jog reikia ginti ir mylėti savo kraštą, jos žmones. Todėl aktyviai kėlė tautos vienybę ir žadino visuomenės idėjas.

V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.  Varšuvos universiteto baigimo proga Kudirka parašė ir 1890 m. Varpe (Nr. 1) išspausdino vieną gražiausių ir jo asmenybę geriausiai apibūdinančių kūrinių – eilėraštį „Labora!”. Vėliau jį, kaip himną, giedodavo lietuvių moksleiviai. Su pagrindine eilėraščio idėja sutampančiam pavadinimui poetas pasirinko vienuolių benediktinų lotyniško devizo ora et labora (melskis ir dirbk) moralinę paskatą „dirbk“.  Eilėraštyje „Labora!” aptariami aktualūs visuomeninio gyvenimo klausimai: raginama šviestis ir pasiaukojamai dirbti gimtojo krašto gerovei, ugdyti tautinį susipratimą, smerkiamas savanaudiškumas, išsižadėjus tautinių interesų dėl „trupinėlio aukso, gardaus valgio šaukšto”, išsigandus galimų kliūčių ir sunkumų.