Viešojo valdymo reformos

Įvairiuose šaltiniuose reforma apibrėžiama, kaip tam tikra pertvarka, pokytis išsaugant esminius pamatus. C. Pollit ir G. Bouckaert (2003) viešojo valdymo reformą įvardija kaip sąmoningus pokyčius viešojo sektoriaus organizacijų struktūrose ir procesuose, siekiant, kad jie veiktų geriau. Mokslininkai teigia, jog viešojo valdymo reformos pasižymi simboline nauda bei legitimumu. Taigi reforma yra priemonė tikslui pasiekti, kuria pasinaudoja politikai, norėdami parodyti, jog vykdo kažkokius veiksmus. Tiek anksčiau, tiek šiandieninėje visuomenėje reformos yra neatsiejama politikos dalis. Kiekviena naujai suformuota vyriausybė siekia išlaikyti savo patikimumo reitingus, parodyti visuomenei gebėjimą suvaldyti sistemą, efektyviai naudoti valstybės lėšas ir pan. todėl kaip vieną iš priemonių savo tikslams pasiekti renkasi tam tikras reformas.

Penkioliktosios vyriausybės Lietuvoje įgyvendinta viena didžiausių reformų – panaikintos apskričių viršininkų administracijos. Tuo tarpu 2009-ųjų metų aukštojo mokslo reforma taip pat laikoma didelio mąsto. Abiejų penkioliktosios kadencijos Vyriausybės vykdytų reformų vertinimas prieštaringas ir nevienareikšmis. Mokslinėje literatūroje aptinkama, jog sėkmingiausios reformos yra tos, kurios kyla ir vidinio šalies poreikio. Šiuo atveju reformos buvo labiau įtakotos išorinių jėgų. Sutariama, jog tokioms reformoms nebuvo iki galo pasiruošta, kai kurie veiksmai neapgalvoti, tikslai nepasiekti. Darbe bus aptariami šios reformos tikslai, pateikiant svarbiausius faktus bei įvardijamos šių reformų strategijos.

Darbo objektas – Lietuvos apskričių viršininkų administracijos reforma ir Aukštojo mokslo reforma.

Darbo tikslas: įvertinti, kuriai iš C. Pollitt ir G. Bouckaert įvardytų reformų strategijų priskiriamos Lietuvos apskričių viršininkų administracijų reforma ir Aukštojo mokslo reforma (2009 – 2012 m.).

Uždaviniai:

1. Aptarti apskričių viršininkų administracijos reformą bei įvardyti reformos strategiją.
2. Aptarti apskričių aukštojo mokslo reformą bei įvardyti reformos strategiją.

Darbo metodai: literatūros analizė, teisės aktų, informacinio pobūdžio duomenų bei kitų aktualių dokumentų apžvalga bei analizė.