Maisto priedai.

Valgydami retai susimąstome, kas suteikia, sakykim, valgomiesiems ledams aromatą ir būdingą konsistenciją apsaugo nuo gedimo padažus, mėsos produktus, o valgomąją druską nuo sulipimo. Tai maisto priedai kurių šiuo metu žinoma daugiau kaip tūkstantis. Nors kepimo milteliai, vanilė, citrinų rūgštis vartojam kasdieniniam maistui ruošti, tačiau dažnas nežino, kad tai taip pat maisto priedai.

Kodėl vartojami maisto priedai? Maisto priedai dedami į maisto produktus dėl technologinių poreikių. Be įvairių maisto priedų šiandienos maisto pramonė neįsivaizduojama. Priedai gali padėti išvengti mikroorganizmų sukeliamo gedimo, suteikti norimą konsistenciją spalvą aromatą ir kartu gali padėti išlaikyti produkto kokybę gabenant iš vienos šalies į kitą ar laikant.

Kol žmonės patys gamino maistą iš produktų, pasirinktų remiantis ilgamete patirtimi ir tradiciniais būdais, maisto įstatymų nereikėjo, ir ribojami buvo tik pramoniniu būdu gaminami maisto produktai, pvz: vynas, alus.

Prieskonių prekyba pradėta kontroliuoti Vokietijoje XVI amžiuje. Falsifikatoriai buvo baudžiami labai žiauriai pagal valstybės įsaką Augsburge 1531 m. šafrano falsifikatoriai buvo deginami ant laužo kartu su preke.

Daugėjant gyventojų, ypač didžiuosiuose miestuose, žmonės nebesigamino sau maisto kiekvienas atskirai, ji reikėjo tiekti dideliais atstumais ir ilgai laikyti. Tai skatino atsirasti pramoninei maisto ir maisto priedų gamybai. Kadangi nebuvo jokių gamybos ir maisto produktų kokybės teisinių apribojimų, maisto falsifikavimas tapo problema. To meto užrašuose minimi įvairių tipų maisto dažai - pigmentai maistui falsifikuoti gyvsidabrio sulfitas buvo naudojamas sūriams ir saldainiams dažyti, švino surikas ir švino chromatas - konditerijos gaminiams, fuksinas

vaisvandeniams ir sirupams, vario druskos - marinatams dažyti ir pan.

Jau senovės romėnai ir graikai draudė falsifikuoti ir klastoti maisto produktus ir gėrimus. Abi civilizacijos turėjo inspektorių vyno savitumui nustatyti. Daugelis dabartinių įstatymų yra kilę iš Anglijos senovės statuto. XIII amžiuje „gėdos stulpo ir rato statute", kuris gyvavo net 600 metų, nurodytos bausmės už maisto falsifikavimą tačiau dėl tyrimų stokos jos nebuvo plačiai paplitusios. XVIII amžiuje Anglijoje ir Amerikoje maisto falsifikavimas buvo gana dažnas reiškinys. Kaip priedai vartota kreida, kalkės, alūnas ar kaulamilčiai - duonai, alyva ar terpentinas

etriniam aliejui, miltų sąšlavos - pipirams, uosio lapai - arbatai, raudonmedžio pjuvenos – kavai. Kai kurios priemaišos buvo toksiškos.

1829 m. išleista F. C. Accum knyga "Traktatas apie maisto falsifikavimą" privertė ieškoti efektyvesnių būdų norint užkirsti kelią falsifikavimui. Intensyvūs maisto priedų tyrimai prasidėjo tik 1900 m., o 1906 m. išleistas pirmasis teisinis aktas.

Plečiantis chemijos pramonei, sukurta dirbtinių organinių dažiklių, tačiau situacija nepagerėjo. Nauji dažikliai buvo naudojami maisto produktuose be jokios tvarkos. Naujųjų dažiklių gamyba paskatino kurti pirmąsias maisto dažų naudojimo taisykles.

XIX amžiaus pradžioje, prasidėjus industrializacijai, atsirado būtinybė maisto produktų gamybą reguliuoti įstatymais. Kadangi maisto falsifikavimas tapo problema, sudarytos pirmosios maisto priedų vartojimo taisyklės. XIX a. užteko paprastų toksikologijos testų, o šiuo metu maisto priedų reikalavimai apima platų įvairių tyrimų ir subtiliausių testų diapozoną.

Prieš leidžiant vartoti naują maisto priedą jį turi išbandyti ir įvertinti tarptautiniai nepriklausomi ekspertai. Leidžiama vartoti tik tuos maisto priedus, kurie pripažinti nekenksmingi. Maisto priedai įvertinami iš naujo, kai tik atsiranda naujų duomenų apie jų toksiškumą. Vertinant maisto priedų poveikį sveikatai, atliekami toksikologiniai tyrimai, t.y. bandymai su gyvūnais. Remiantis minėtų bandymų rezultatais, nustatoma, kokia dozė (neefektyvusis lygis) konkretaus maisto priedo nepadaro esminio poveikio bandomiesiems gyvūnams po ganėtinai ilgo laiko. Nepastebėjus jokio poveikio, daroma išvada, kad tiriama medžiaga pagal tyrimų sąlygas yra nekenksminga. Šie rezultatai naudojami apskaičiuojant žmogui leistiną paros suvartojimo dozę (LPD). LPD rodo, kokį maisto priedo kiekį žmogus gali suvartoti per parą visą savo gyvenimą nesukeldamas jokio pavojaus sveikatai. Remiantis leistina paros suvartojimo doze, nustatomi nekenksmingi maisto priedų vartojimo kiekiai maisto produktuose.