Sūrių istorija, rūšys ir valgymo būdai

Sūrių istorija labai sena – jis buvo žinomas ir vartojamas senovės graikų ir romėnų jau daugiau kaip prieš 2000 metų prieš Kristų. Ant jų stalo sūris buvo ne mažiau svarbus nei duona. Deja, niekas tiksliai nežino, kada ir kur atsirado pirmasis sūris, tačiau manoma, kad jo gimtinė gali būti Artimieji Rytai arba Centrinė Azija, kur klajojančių genčių maisto produktai buvo laikomi gyvūnų odoje arba organuose. Gyvūnų skrandžiuose laikytas pienas dėl judėjimo ir juose natūraliai esančių fermentų bei bakterijų galėjo virsti varške.

Seniausi sūrio gaminimą bylojantys archeologiniai įrodymai aptikti Egipte – rastos freskos ant kapų rūsių sienų, menančios 2000 metus prieš Kristaus gimimą. To meto sūriai turėjo būti labai rūgštūs ir sūrūs, nes norint išsaugoti sūrį karšto bei sauso klimato sąlygomis reikėjo itin didelio kiekio druskos. Europoje gamintiems sūriams išlaikyti tiek daug druskos nereikėjo, nes čia vėsesnis klimatas. Tai sudarė sąlygas naudingų mikrobų bei pelėsių atsiradimui, dėl ko brandinti ir ilgai laikomi sūriai įgauna nepakartojamą skonį.