Mokytojo, kaip sveikatos ugdytojo, kompetencijos

Mokytojo kompetencijų pagrindai susiformavo jau 20 amžiaus viduryje. Vėliau požiūris į kompetencijas kito, rėmėsi nebe įgūdžiais, bet paties žmogaus asmeninėmis savybėmis ir jo pasiruošimo tapti mokytoju procesu. Galiausiai suformuotos pagrindinės taisyklės kompetencijoms, kurios padeda joms efektyviai veikti.

Taigi siekiant paties geriausio rezultato, iš sveikatos ugdytojų tikimasi kvalifikuotumo, kompetetingumo, aktyvumo. Norima garantuoti sveikatos suvokimą jaunimui, kurie suaugę formuos visuomenės požiūrį į sveikatingumą, nors šie mokymai mokyklose dažnai nėra vertinami labai rimtai, ,,priskiriami” prie lengvesnių, daug dėmesio nereikalaujančių dalykų. Todėl mokytojo, kaip sveikatos ugdymo pedagogo pareiga yra remiantis pedagoginiais įgūdžiais formuoti kitokį požiūrį į savo dėstomą dalyką, pritraukti, sudominti ugdytinius.

Siekiant bendros disciplinos yra apibrėžiamos kompetencijos, būtinos sveikatą ugdančio mokytojo profesijai. Jos sugeneruoja kombinaciją savybių, tokių kaip - žinios, įgūdžiai, pažiūros ir jas paverčia standartu. Į tai įeina: sveikatos skatinimo propagavimas, asmeninė savišvieta ir tobulėjimas, dalyvavimas kursuose bei seminaruose ir jų organizavimas, pagrindo kūrimas visuomenės sveikatos švietime. Žinoma, sveikatos skatinimo efektyvumui užtikrinti, jo vykdymas turi atitikti Europos sveikatos skatinimo akreditavimo sistemos pagrindą. Šiame darbe kompetencijos nagrinėjamos pradedant nuo pagrindinių ir pereinant prie specifinių, reikalingų mokytojo darbui mokyklos aplinkoje. JAV gali pasigirti įspūdinga kompetencijų formavimo istorija. Čia jos suskirstytos į 7 grupes, toliau skirstoma į 34 kompetencijas, galiausiai padalinamos į 223 ,,sub kompetencijas”. Tai naudinga, siekiant atskirti būtent sveikatos ugdymo mokytojo profesines kompetencijas.