Mokytojo vaidmuo mokyme pagal J. A. Komenskį, J. H. Pestalocį, A. Dystervėgą, K. Ušinskį

Didysis čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis daug dėmesio skyrė mokytojui. Mokytojo profesiją jis laikė labai garbinga. Tai buvo naujas požiūris, nes anksčiau mokytojo profesija nebuvo gerbiama. Komenskis reikalavo, kad žmonės gerbtų mokytojo profesiją, bet kad ir mokytojas pats suprastų, kokį svarbų darbą jis dirba ir kėlė mokytojams daug reikalavimų.
Anot Komenskio, mokytojas turi būti išsilavinęs, darbštus, doras, veiklus ir atkaklus žmogus. Taip pat Komenskis teigė: „artimiausias mokytojo rūpestis – savo pavyzdžiu patraukti mokinius“. Viena iš svarbiausių mokytojo savybių pedagogas laikė religingumą.
„Didžiojoje didaktikoje“ Komenskis išryškino reikalavimus mokytojui: mokyti tinkamu laiku; pirma mokyti daiktų, po to žodžių; pradėti mokyti nuo bendrų dalykų; pirma lavinti protą, po to atmintį; eiti nuo lengvesnio prie sunkesnio; neperkrauti proto mokomaisiais dalykais; eiti pirmyn neskubant; mokyti tuo pačiu metodu.
Komenskis vienas pirmųjų įvertino mokinių dėmesio svarbą mokyme. Dėmesį jis vadino šviesa, „kurios nesant, be reikalo daiktus trauksi prie akių“. Todėl mokytojas, „jei norės neišmanymo tamsos gaubiamą mokinį apšviesti daiktų pažinimo šviesa, turės visų pirma patraukti jo dėmesį, kad mokslą jis semtų atviru ir pažinimo trokštančiu protu“. Komenskis pataria mokytojui visada pateikti tai, kas mokiniui yra įdomu, kas pažadintų mokinio dėmesį. Taip pat Komenskis teigia, kad pagrindinis vaidmuo, žadinant „aistrą žinioms ir karštą atsidavimą mokymuisi“, tenka mokytojui.