J.G.Hėgelio ir K. Markso istorijos vystymosi modelių palyginimas

XIX amžius istorijoje neretai yra vadinamas idealizmo amžiumi, racionalųjį ir istorinį optimizmą skelbiančiu laikotarpiu, kai istorikas-filosofas G.Hėgelis siekė atskleisti pasaulio istorijos tikslą, varomąsias jėgas, apibrėžti atskirų civilizacijų įnašą į pasaulinę istoriją ir šiomis savo teorijomis palietė daugelio kitų mąstytojų idėjas . Protestuodamas prieš ne eurocentrinę pasaulio istorijos raidos sampratą pažymėjo, kad istoriko uždavinys yra „įsiskverbti į istorijos įvykių esmę ir sukurti pasaulines schemas“. Ši G. Hėgelio schema rado kelią į daugelio kitų mąstytojų teorijas, kuriose jo eurocentizmas ir optimizmas virto nenutrūkstama pasaulinės istorijos šerdimi. Tarp tokių mąstytojų svarbią vietą užimė ir K. Marksas ir jo istorinio vystymosi teorijos. Darbas orientuotas į istorijos studijų programos, istorijos filosofijos dalyko žinių gilinimą, kuris apima G. Hėgelio ir K. Markso teorijų apie istorijos vystymąsi palyginimą. Rašto darbe stengiamasi atskleisti tiek vieno, tiek kito filosofų istorijos vystymosi teorijas ir modelius, juos palyginti ir pateikti objektyvias išvadas, remiantis G. Hėgelio knyga „Istorijos filosofija“, parengta pagal mąstytojo paskaitų medžiagą ir K. Markso susiteminta knygą „Ankstyvieji filosofijos raštai“