J. G. Hegelio ir K. Markso istorijos vystymosi modelių palyginimas

XIX amžius istorijoje neretai yra vadinamas idealizmo amžiumi, racionalųjį ir istorinį optimizmą skelbiančiu laikotarpiu, kai istorikas-filosofas G.Hėgelis siekė atskleisti pasaulio istorijos tikslą, varomąsias jėgas, apibrėžti atskirų civilizacijų įnašą į pasaulinę istoriją ir šiomis savo teorijomis palietė daugelio kitų mąstytojų idėjas[1]. Protestuodamas prieš ne eurocentrinę pasaulio istorijos raidos sampratą pažymėjo, kad istoriko uždavinys yra „įsiskverbti į istorijos įvykių esmę ir sukurti pasaulines schemas“. Mąstytojo koncepcijoje susiliejo J.G. Herderio istorijos filosofijoje išryškėjusi pasaulio istorinio proceso vienalytiškumo idėja ir prancūzų klasicistų, švietėjų bei J.J. Winckelmanno, F. Scillerio, J.W. Goethe‘s ir F. Holderlino plėtojama helomanijos teorija, graikų kultūrą traktuojanti kaip laisvės simbolį, absoliutų idealą bei vėlesnių laikų normą[2]. G. Hėgelis teigė, jog vienintėlė mintis, kurią atneša filosofija yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulio istorija vyksta protingai. Šis lėkštokas istorinis optimizmas tapo stulbinamai populiarus. Vis tik, svarbu paminėti, kad racionalaus proto principais peremtas, pažangus pasaulinės istorijos vyksmas atmetė neeuropinių civilizacijų laimėjimus, iškraipė civilizacijos istorijos procesų prasmę ir apribojo jų pažinimą. Nepaisant to, ši G. Hėgelio schema rado kelią į daugelio kitų mąstytojų teorijas, kuriose jo eurocentizmas ir optimizmas virto nenutrūkstama pasaulinės istorijos šerdimi. Tarp tokių mąstytojų svarbią vietą užimė ir K. Markso istorinė schema. Ji formavosi veikiama klasikinio vokiečių idealizmo, ypač hėgelizmo idėjų. Iš G. Hėgelio, marksizmo kūrėjas perėmė du pamatinius teorijos principus: istorizmą ir dialektiką, taip pat, paskirus hėgeliškos pasaulinės istorijos vizijos elementus[3]. Taigi, šio darbo tikslas yra, remiantis G. Hėgelio knyga „Istorijos filosofija“, parengta pagal mąstytojo paskaitų medžiagą ir K. Markso susiteminta knygą „Ankstyvieji filosofijos raštai“, palyginti abiejų autorių pozicijas ir išskirti istorijos modelių vystimosi panašumus bei skirtumus.

[1] Andijauskas A., Kultūrologijos istorija ir teorija, Vilnius, 2003, p. 220.

[2]Ten pat, p. 220.

[3]Ten pat, p. 232.